Pirmas pasakojimas buvo apie merginas, dabartinis – apie vaikiną sovietiniais laikais. Ištraukta iš Runeto svetainių.

Belizas – dvigubai mažesnė už Lietuvą valstybė Centrinėje Amerikoje žemiau Meksikos. Viename jo uostų iš sovietinio laivo išėjo pasivaikščioti gydytojas. Bare jis susipažino su vietiniu šventiku. Pastarasis papasakojo, kad miestelio kalėjime uždarytas rusas. Svečias apsilankė pas tautietį ir išgirdo tokią istoriją.

Tas visą gyvenimą svajojo patekti į Ameriką. Užaugo, užbaigė mokslus, įsidarbino tarptautinio plaukiojimo laive. Vis laukė kol laivas priartės prie svajonių žemės krantų, tačiau kaip tyčia, maršrutai vis būdavo į kitą pusę arba nepriartėdavo. Galiausiai per vieną iš plaukiojimų laivas sustojo Buenos Airėse. Vaikinas nusprendė, kad arčiau nebebus ir pabėgo iš laivo.

Reiktų paminėti, kad nuo Argentinos sostinės iki Niujorko toliau negu nuo pastarojo iki Maskvos. Todėl sunku patikėti, bet pabėgėlis varė paprasčiausiai pėsčiomis. Tiesiai per kalnus, upes, dykynes ir džiungles. Nemokėdamas kalbos, neturėdamas dokumentų. Sienas kirsdavo nelegaliai, Pietų Amerikoje tais laikais jos buvo gana sąlyginės. Ėjo keletą metų, maitindamasis tuo, ką rasdavo išmesta, užsidirbdavo imdamasis atsitiktinių darbų. Galiausiai įkliūvo Belize už tai, kad neturėjo jokių dokumentų. Vietiniai nutarė: kol aiškinsis ir išsiaiškins aplinkybes, tegul keliauninkas pasėdi kalėjime. Galiausiai nusprendė, kad neaiškų ir nelegalų emigrantą pasiųsti į ten, iš kur atėjo – Gvatemalą.

Po poros mėnesių gydytojas vėl užsuko į tą patį uostą ir atsitiktinai sutiko keliautoją vienoje iš degalinių, bandantį užsidirbti pinigų pravažiavimui per Meksiką. Pasirodo, kad jūreivėlis sugebėjo pabėgti iš Gvatemalos valdžios gniaužtų ir antrą kartą nelegaliai kirsti sieną. Susižavėjęs užsispyrimu, gydytojas davė šiek tiek pinigų ir palinkėjo gero kelio.

Praėjo niolika metų. Sugriūvo Sovietų Sąjunga. Gydytojas susikrovė lagaminus ir su šeima išvarė gyventi į žalios kortelės šalį. Galiausiai šiek tiek prasigyveno ir per atostogas nutarė pervažiuoti Ameriką.

Įpusėjus kelionę viename iš Teksaso barų išgirdo istoriją apie tai, kad miestelyje gyvena rusas, kuris atėjo į Ameriką iš Argentinos. Suprato, kad visgi herojus atėjo. Per keletą metų. Atėjo pėsčiomis.
Atėjęs įsitvirtino. Ir vedė po žlugimo emigravusią į JAV rusę.

Kai po niolikto bokalo kompanijoje prieina kalba apie keliones, visuomet prisimenu šias dvi istorijas.

Pirmoji girdėta iš vienos draugės lūpų. Senais gerais laikais ir savaitgaliais važiuodavo su savo mašina iš Vilniaus į Šiaulius pas tėvus. Pamačiusi dvi tranzuojančias pankes, sustojo paimti. Pankių – vokiečių artimiausias norimas pasiekti taškas buvo Kryžių kalnas, kur jos tikėjosi pasistatyti kur nors palapinę ir pernakvoti. Draugė pasiūlė joms pernavoti pas save. Abidvi merginos tempė nemažą keistų įrankių ir puodų rinkinį ant savo kuprinių.
Paklaustos, kam joms tai, merginos papasakojo savo tikslus – nori nutranzuoti iki Mongolijos, padirbėti, nusipirkti arklius ir jais perjoti visą šalį. O tie specpuodžiai tai arkliams skirti.

Po dviejų dienų – kai bokalas didelis, tai pokalbis ilgas – pankės išvažiavo.

Praėjo keli metai. Draugė metė darbą Vilniuje ir išvažiavo į Rytų Azijos šalis. Pusantrų metų klajojo.
Ir vieną dieną kažkur Bangkoke, provincijos kaime, vietinių vestuvėse berūkant tarp šokančių pamatė vieną iš merginų.
– Ana, čia tu?
Apsikabinimai, džiaugsmo šūksniai, šūsnys klausimų. Susėdo ir vokietė papasakojo kaip pavyko keliauti.
Jos nutranzavo iki Mongolijos. Padirbėjo. Nusipirko arklius. Po kelių dienų vienas iš arklių pasibaidė ir numetė raitelę. Ta susilaužė koją. Po to kai pasveiko ir išėjo iš ligoninės, merginos spjovė į arklius. Pardavė juos ir nusipirko dviračius. Su jais pervažiavo Mongoliją ir visą Kiniją, tada pradėjo klajoti ir vieną dieną susitiko maniškę draugę :)

O apie kitą vėliau :)