Autoriaus Paul Edmund Ford originalus tekstas “Nanolaw. Why privacy mattered.“.

Sekmadienį ryte, netrukus po dukters 10-tojo gimtadienio, prieš jos futbolo pratybas sėdėjome ant sofos su planšetais rankose – mokiau atsakinėti į jai skirtus teisinius ieškinius. Pasiūliau perskaityti pirmąją žinutę.
– Tai prancūziškai, – pasakė ji, – išversti?
– Ar pažymėta purpuriniu ženklu?
– Ne.
– Nesirūpink, kol nepažymėta purpuriniu ženklu.

Ji pasvarstė ir paklausė:
– Galima, ją vistiek perskaitysiu?
– Žinoma, jei tik nori.

Ji įjungė vertimą iš prancūzų į anglų ir garsiai perskaitė:
– Kongo demokratinės respublikos ieškinys, susijęs su Karaliaus Leopoldo II veiksmais.

To ir baiminausi. Aplink tiek blogio ir dabar ji turi sužinoti viską vienu metu? Ji jau kelis mėnesius prašinėjo – netgi maldavo – leisti į jai skirtus ieškinius atsakinėti pačiai. Prašiau neskubėti suaugti, gi prieš akis visas gyvenimas būti atsakove. Kol galiausiai ji paklausė:
– Tai kada? Ar kai man bus dešimt? Ar galėsiu pati atsakinėti, kai man sueis dešimt?
Sutikau:
– Gerai, kai tau sukaks dešimt.

Kažkodėl atrodė tai bus dar negreitai. Norėjau, kad būtų negreitai.
– Mažyle, – paaiškinau. – Tu gausi daug tokių laiškų. Esmė tame, kad prieš daug metų Belgijos valstybė buvo užėmusi Kongo šalį, tada nužudė daug žmonių ir likusius pavertė vergais. Dabartinė Kongo vyriausybė tų vergų palikuonims suteikė teisę reikalauti iš kitų žmonių žalos atlyginimo.
– Bet aš nieko jiems nepadariau. Su žinute reikia kažką daryti.

Nuo ko pradėti? Nuo ekonominės politikos, paremtos neturinčiais senaties ieškiniais? Nuo mikro-ieškinių dėl žalos atlyginimo buvusiose kolonijose? Ar yra knyga „Kaip paaiškinti dukrai apie Nano teisę“?
– Prisimeni, – pasakiau, – kaip svarbu atsargiai elgtis su informacija apie save?

Ji žino. Kalbėjomės apie tai beveik kiekvieną dieną.
– Šis atvejis yra viena iš priežasčių, kodėl turi būti atsargi. – paaiškinau. – Jie perka daugybę duomenų. Šiuo atveju jie galėjo nusipirkti informaciją, kurią suteikia atliekantys genetinius tyrimus žmonės, kad daugiau sužinotų apie savo šeimos ištakas. Jie galėjo nusipirkti visus įrašus ir sužinoti, kas kilęs iš Belgijos. Arba kas žiūrėjo per televiziją futbolo varžybas su Belgijos rinktine arba jei pas ką nors yra draugų iš Belgijos. Jie ima milijardus žmonių įrašų ir atlieka skaičiavimus.

Ji linktelėjo, bet vis tiek nesuprato problemos esmės:
– Kuo tai susiję su manimi?
– Jei savarankiškai dirbsi su ieškiniais prieš tave, turi suprasti, kad tiems žmonėms tu nesi tu, o esi kažkas, ką jie suranda didžiulėje informacijos krūvoje, – patylėjau akimirką. – Atsimeni, prieš du metus pirkai šuniuką Grifino kaimeliui?

Dievas liudininkas, aš tai prisimenu. Kiekvieną kartą gavus 100 Grifino taškų buvo atšvenčiamas veriančiu dūdos garsu, palydimu dar ir dukros krykštavimu. Šunį vadino Volesu? Vafliu? Ne, Viliu, ir dar tada ji išleido dar 100 Grifino taškų, kad nusipirktų katiną Bilį. Po to namus užtvindė visas džiaugsmo cunamis – atrodė, jis niekada nesibaigs.
– Galbūt šuo Vilis buvo programuotas belgų? Arba Grifino taškai pervesti per Belgijos banką, tačiau mes to nežinome. Tikriausiai ir Kongo žmonės to nežino. Gali būti, kad netgi ne Kongo žmonės, bet žmonės iš Italijos dirba su ieškiniu, ir jei italai laimės, tai atiduos gautą sumą kongiečiams. Gali būti, kad jų kompiuteriai apskaičiavo, kad yra kažkoks ryšis. Bet svarbiausia, kad kongiečių vyriausybė nusprendė, kad šie turi teisę reikalauti tavo pinigų.
– Niekada neturėjau ryšio su kažkuo iš Belgijos.
– Jie mano, kad turėjai, – pasakiau, – ir žinai, jie gali būti teisūs. Vien dėl to, kad ieškinių tinklas nenufiltravo žinutės ir leido jai atsidurti pas tave. Galbūt tai ne Grifino taškai. Gali būti bet kas.
– Bet tai neįtikėtinai kvaila, – pasakė ji, dabar pamiršusi, kad mačiau kaip norėjo anksčiau pati dirbti su ieškiniais.

Galbūt dabar įsivaizduoja, kad bandome nuslėpti kažkokias suaugusiųjų paslaptis, taip neapsaugodami jos nuo rutiniško darbo. Tai taip pat naudinga pamoka, tiesa? Ar visgi suklydau leisdamas pabandyti pačiai? Ji pati jau skalbdavo savo skalbinius ir turėjo banko sąskaitą. Kitos mergaitės pradėdavo atsakinėti į ieškinius, kai tik išmokdavo skaityti, ypač teisininkų vaikai.
– Tokia suaugusių gyvenimo dalis, – pasakiau. – Turi išmokti galvoti apie save ne kaip asmenybę, bet kaip apie duomenis.

Pirmą kartą mano duktė tapo atsakove dar jai būnant mamos gimdoje. Internete publikavau ultragarsu darytas nuotraukas, kad pamatytų draugai ir giminės. Nežinojau, kad nuotraukose yra slapti vandens ženklai. Milžiniška ultragarso aparatų gamintoja už dešimtis milijonų dolerių įsigijo teisės firmą. Naujai iškeptas teisės departamentas sudarė sandorį su didžiaisiais socialiniais tinklais, įgydamas teisę gauti visų, įdėjusių savo negimusių vaikų nuotraukas, kontaktinę informaciją. Ultragarsu padarytos nuotraukos neturėjo aiškaus savininko, tad ir maniškės man nepriklausė. Kvaila, tačiau mes to nežinojome. Pirmas ieškinys buvo prieš milijonus žmonių – didieji socialiniai tinklai tiesiog pasidavė bei pakeitė savo privatumo politiką už tai, kad gautų atitinkamą procentą nuo išieškotos sumos. Tad po penkerių mėnesių, kai buvau publikavęs nuotraukas ir mėnuo prieš dukters gimimą, gavome laišką (tada dar popierinį laišką), kad aš, mano žmona ir vienas arba daugiau neidentifikuotų embrionų esame atsakovais. Sužinojome, kad mums gresia kažkokia nežinomo dydžio bauda už autorinių teisių pažeidimus ir komercinės paslapties išviešinimą – tas galėjo lemti, kad mūsų duktė gims jau subankrutavusi.

Bet už 50,00 dolerių plius teisinių kaštų padengimą turimos ultragarso nuotraukos (kopijos pridėtos laiške) gali būti mano visam laikui su sąlyga, kad publikuosiu tik gavęs jų leidimą.

Žinoma, kad sutikau, išimdamas jau padarytus įrašus ir pervesdamas pinigus. Ir štai aš po dešimties metų galvoju apie Belgiją.
– Kiek jie nori? – paklausiau dukters.

Ji pažiūrėjo į ekraną. Kai susikaupia, visada būna tyli.
– Du euro centus.
– Tokiu atveju tiesiog sumokėčiau, tik ši žinutė nepažymėta purpuriniu ženklu. Purpurinis ženklas reiškia, kad mūsų vyriausybė patvirtino, kad jie gali bylinėtis su Amerikoje gyvenančiais žmonėmis. Tačiau jei žinutė yra iš kitos šalies ir be purpurinio ženklo, galima paprasčiausi ją ignoruoti.
– Tai reiškia, kad nebus nemalonumų?
– Tu niekada neturėsi nemalonumų. Nepadarei nieko blogo. Šiuo atveju jie negali reikalauti žalos atlyginimo. Ištrink tą žinutę.

Dukra atrodė atsipalaidavusi. Kongiečių teisės nebuvo jos rūpestis šį rytą. Iš kito kambario mama šūktelėjo: „Greitai futbolas“.
– Gerai, – riktelėjome atgal.
– Kiek dar liko? – paklausiau jos.

Dukra pažiūrėjo į savo planšetą ir pasakė:
– Penkiasdešimt septyni.
– Spėsim, – patikinau ją ir praėjome per likusius. Išmetėme nepažymėtus. Apmokėjome tuos, kuriems reikėjo keliasdešimties arba mažiau centų. Kiek dar liko? (Tik šeši). Peržiūrėjome juos: keturi autorinių teisių pažeidimo ieškiniai, visi po mažiau negu dolerį ir greitai padengiami.

Ji atidarė priešpaskutinį ir šyptelėjo: „Tėti, tik pažiūrėk“.
Sezono pradžioje vaikščiojome į beisbolo varžybas. Per radiją leido dainą, kuriai duktė pritarė neturėdama leidimo. Anksčiau šį malonumą įskaičiuodavo į bilieto kainą – galima ir dabar, jei perki brangesnį bilietą arba turi abonementą – tačiau dabar kitos kompanijos perėmė įmokų surinkimą savo žinion. Ir dabar peržiūrėjome video-medžiagą, įrašytą esančios ant stadiono stogo sekimo kameros. Rodomuose kadruose duktė užsimovusi kepurę su snapeliu ir vilki mėlynus marškinėlius. Sėdžiu šalia, padėjęs ranką ant peties ir šypsausi. Jos aukštas balsas aiškiai girdimas, nes auditorijos murmesys nufiltruotas.

Praėjo tik keletas mėnesių, tačiau dabar ji atrodė jau daug vyresnė negu ta dainuojanti mergaitė. Greitai, kaip mus jau įspėjo, dukra pareikalaus kriptografinės apsaugos savo dienoraščiui.

– Baisu net pagalvoti, – pasakė vienas mano draugų, kurio dukteriai suėjo trylika, – kas bus, jei ją pagrobs ir man reikės perskaityti jos susirašinėjimą, o policija negalės perskaityti? Kas, jei ji pabėgs iš namų, o mes neturėsime priėjimo prie jos įrašų? Kaip man ja pasirūpinti, kai pas ją visos tos apsaugos?

Bet mūsiškė šeima kol kas prie to nepriėjo. Jei mandagiai paprašysiu dukters, ji apsidairys, tada patrins savo nosį į mano skruostą ir sušnabždės slaptažodį nuo Grifino kaimelio. O aš niekam kitam nepasakysiu.

Žiūrėdamas video-medžiagą, pagalvojau, kad beisbolo lyga pasielgė išmintingai sujungdamas šiuos malonius prisiminimus su teisingais ieškiniais. Savotiškai sustiprina prekės ženklą, nes pasijutau keistai dėkingas, kad gavau galimybę prisiminti tą popietę. Kartu nustebęs autorinių teisių pažeidimų ir tėvo bei dukters artumo santykių samplaika.

Pasakiau dukrai, kad sumokėtų keletą dolerių, laikant tai kaip nematomą bilieto kainos dalį. Ji palietė pirštu ekraną, pasigirdo imituojantis kasos aparatą garsas ir žinutė su video-medžiaga pasinaikino, kad niekas daugiau negalėtų jos peržiūrėti. Tada ji atidarė paskutinę žinutę:
– Kas yra abipusės rizikos tėvystė?
– Tai ne tau, – burbtelėjau. – Tai berniukams.
– Visgi kas tai yra?
– Vėliau papasakosiu,– pasakiau. Jutau, kad šiam rytui užtenka auklėjimo. – Tiesiog ištrink ją ir nepavėluok į futbolą.

Planšetas išleido finalinį skambtelėjimą.
– Šaunuolė, – pagyriau.

Ji žvilgtelėjo į ekraną.
– Nuo šiol mokėsiu, – pasakė, – ir pati galėsiu su tuo tvarkytis.
– Turėsi tikrinti pranešimus kiekvieną dieną, – įspėjau. – Be atidėliojimų.

Ji pažiūrėjo į mane (jos akys rudos kaip ir mamos), prisimerkė, uždarė teisinę programą ir išjungė planšetą. Tada paklausė:
– Ar galėsiu bylinėtis su kitais žmonėmis?

Nustebau.
– Žinoma, – atsakiau, – dauguma to nedaro, tačiau jei turėsi rimtą priežastį, galėsi bet ką paduoti į teismą.
– Puiku, – ir ji išėjo ieškoti savo antblauzdžių.

Mano kartoje viena žmonių grupė kreipdavosi į teismą, o kita grupė – didesnė – būdavo atsakovais. Gali būti, kad jos karta Nanoteisę priims kaip normalų kasdienį reiškinį. Kiekvienas iš jų bus mažas teisininkas.
Mama buvo jau pasirengusi ir sekiojo paskui dukrą, primindama apie laiką bei pasakinėdama kur rasti vandens buteliuką, švarką, gumeles plaukams. Galų gale jos susiruošė ir išėjo.

Galvojau, kas bus toliau. Jos eis iki parko. Aptarinės mudviejų šio ryto pašnekesį. Mama patvirtins, kad gaunamų ieškinių peržiūra – rimta atsakomybė, kad negalima jiems kauptis kitaip turimas turtas gali būti aprašytas ir atimtas.
Mama paaiškins, kas yra turto aprašymas. Dukra, geranoriškai klausysis puse ausies ir keletui savo draugų išsiuntinės žinutes, iš kurių kiekviena taps taškeliu kažkieno žemėlapyje. Mama paprašys dukros pasisaugoti, kai eina per gatvę ir pagrasins atimti telefoną (tą patį kartoju kiekvieną dieną daug kartų). Ir jos abi ateis į aikštę tik šiek tiek pavėlavusios.

Tada prasidės žaidimas. Kiekvieno iš tėvų telefone kamera. Sensoriai vartuose; sensoriai teisėjų švilpukuose; kamuolyje; apšvietimo prožektoriuose. Geltonos kortelės, įvarčiai, nuošalės – visa tai bus įrašyta įvairiais kampais ir pažymėta kartu su laiku, lokacija, temperatūra, kad vėliau virstų maloniu prisiminimu arba įrodymu dar viename ieškinyje. Ir dvidešimt dviejų vaikiškų galvučių su kruopščiai supintomis kasytėmis šokinėjimas virs šviesos linijomis.

Viena komanda laimės; kita praloš; arba bus lygiosios; arba užeis lietus. Visi eis namo. Ir praėjus kelioms dienoms ar keliems dešimtmečiams kažkas galbūt ras būdą atrinkti ar sujungti šokinėjančias kasytes bei panaudoti savo tikslams. Jie pavogs šią šviesą, tarsi jos nebūtų, tarsi ji – ne pats gyvenimas.

Autoriaus Andrejaus Lošako straipsnio „Это троллинг“ vertimas.

Dėl LOL’ų

Pradinė termino „trolinimas“ reikšmė buvo žvejyba su jauku – gyva žuvele arba blizge. Išsikerojusioje blogosferoje taip vadinamas paplitęs chuliganiškas elgesys su tikslu – išvesti auką iš pusiausvyros arba kantrybės, naudojant įvairias provokacijas ir privedant iki gilios frustracijos būsenos – butthurt’o. Kuo labiau auka praranda pusiausvyrą, tuo troliams daugiau malonumo (ir LOL’ų).

Abi pusės – tiek besilinksminantys, tiek aukos – specifiniai žmonės. Aukomis tampa tiek visiškai jauni, tiek naivūs, tiek pasitikintys, tiek suaugę. Visi kurie kol kas neįsisąmoninę auksinės interneto taisyklės: nešerk trolio. Visi jie daro vieną ir tą pačią klaidą – eina į kovą pervertinę savo jėgas. Tokie aukų veiksmai troliams duoda tik daugiau peno ir malonumo.

Rusijos TV ir radio laidų vedėja, žurnalistė ir režisierė Katia Gordon mėgino juos atskleisti, rašė manifestus, šalino komentarus, tačiau viskas virto nuožmiu nuodymu. Paskaičius, ką apie ją rašo enciklopedijoje „Lurkmore“ (vert. pastaba – mūsiškės Pipedijos atitikmuo rusiakalbiame internete), to ir priešui nepalinkėsi. Katios vedama radijo laida pavirto į tikrą trolių puotą. Jie atakavo ją skambučiais, tauškė į eterį nesąmones, stengėsi prastumti save laidos herojais, kad laidos viduryje staiga išrėžtų „Vania, atrodo, viską sušikau“.

Vienoje laidoje Katia pabandė išanalizuoti atvejį, kaip buvo galima išleisti į TV eterį filmuotą medžiagą apie kukluksklano aukos pakorimą. Vienas iš anonų (t. y. anonimų, kurie yra svarbi interneto trolinimo reiškinio dalis) stojo į medžiagą pademonstravusios televizijos komandos pusę, klausdamas „Kodėl jūs taip kalbate, lyg užmušti žmogų būtų blogai?“. Pakankamai subtilus trolis, kurio nespėjo išjungti iš eterio, užbaigė savo mintį-pasirodymą, pasakė „ačiū“ ir padėjo ragelį.

Kita pusė – paaugliai ir ofiso planktonas. Troliai juos vadina lemingais. Amerikoje nuaidėjo istorija apie vienuolikametę emo mergaitę Jessi Slaughter, savo sukurtame klipe neatsargiai pažadėjusią „paimti šautuvą ir ištaškyti smegenis“ kiekvienam, kas mėgins ją įžeisti. Video klipas tapo interneto memu – mergaitės ir jos tėvų gyvenimas virto košmaru. Jiems skambino iš policijos, bankai siuntė sąskaitas, į namus atvažiuodavo greitoji, pristatydavo neužsakytą picą ir atvykdavo draudimo atstovai. Pasiektas rezultatas virto nauju interneto memu: verkianti Jessi ir jos įtūžęs grūmojantis kumščiais į kamerą tėvas: „Jums galas, išsigimėliai! Kreipsiuosi į kyberpoliciją“. Paskutinė frazė ypač palinksmino trolius. Po šio momento kažkurį laiką Jessi ir jos tėvas neatsigynė „kyberpolicininkų“ skambučių.

Į kur trolinimas gali nuvesti, liudija ir Sankt-Peterburgo universiteto ekonomikos fakulteto studento Leonido Vasilevskio istorija. Viskas prasidėjo nuo kompanijos Wrigleys organizuoto foto konkurso „Milijono verta šypsena“. Dauguma konkurso dalyvių ignoravo trolių puldinėjimus, išskyrus Vasilevskį, kuris nusprendė nepalikti ramybėje išpuolių organizatorių. „Už įžeidimus atsakysite pagal įstatymą. Turiu ryšių, susitiksime teisme!“ – parašė jaunuolis. Su kiekviena sekančia jo replika ižeidimų skaičius padvigubėdavo. Greitai populiariausiame Rusijos socialiniame tinkle „Vkontakte“ buvo jau daugiau kaip dešimt „Leonidų Vasilevskių“, kurie reiškėsi ant Leonido draugų „sienų“, apsimetinėjo, kad prekiauja narkotikais, palikdami Leonido telefono numerį ir dalyvaudavo Vidaus reikalų ministerijos forumo diskusijose. Leonidui pasipylė lavina skambučių ir žinučių, kažkoks anonas slapyvardžiu „tupoy-virtual“ užvedė populiarioje Livejournal blogofermoje puslapį – dienoraštį Leonido vardu. Įžeisti „Leonidų“ internautai sukūrė „Vkontakte“ tinkle grupę „Leonidai, dek pragare“.

Po mėnesio trolinimo įvyko atomazga: Vasilevskis, pažangus studentas iš padorios šeimos, nušovė savo tėvus. Rišlaus paaiškinimo nepateikė. Troliai darė LOL’us ir uždarius Leonidą už grotų. „Susitiksime teisme“ – džiaugsmingai rašė jo puslapyje „Vkontakte“ tinkle. Psichiatrai nustatė buvusiam studentui ūmios stadijos šizofreniją ir nukreipė priverstiniam gydymui. Išsireiškus trolių žargonu, ataka baigėsi paciento visišku sutriuškinimu (epic fail). LOL 8-)

Tokie atvejai – labiausiai paplitęs, beprasmiškas ir negailestingas trolinimas tik dėl LOL’ų. Nieko asmeniško – tiesiog pažvengti. Nors kartais pasitaiko ir tam įdomesnių egzempliorių. Prieš keletą metų New York Times Magazine publikavo straipsnį apie amerikietiškus trolius. Vienas iš jų pareiškė: „Trolinimas – savotiška interneto eugenika“. Kitas apibūdino save kažkuo tarp indų naikinimo deivės Kali ir skandinavų mitologijos dievo-triksterio Loki: „Loki buvo hakeris. Kiti dievai jo bijojo bei nemėgo, tačiau naudojosi Loki meistriškumu“. Straipsnio autorius netgi pabandė analizuoti trolio elgesį pagal Froidą, sužinojęs, kad vaikystėje šis patyrė seksualines priekabes iš savo merginos.

Riebus ir lengvas

Dmitrijus Homahas (žinomas Aalien pseudonimu) – vienas iš Lurkmore įkūrėjų, sukūręs galybę vaikščiojančių internete posakių. Jis dalina trolinimą į riebų ir lengvą. Save vadina „išnykstančiuoju lengvuoju troliu“. Su tuo nesunku sutikti, atsižvelgus, kaip sunkiai sekasi identifikuoti jį interneto gilumoje. Dmitrijus atrodo kaip tipiškas kiberpankas: išskusti smilkiniai, tamsūs akiniai. Bent jau Skype profilio nuotraukoje – su žurnalistais Dmitrijus bendrauja tik per šią programą:

Aalien: Trolinimas – darbas su negatyviomis emocijomis. Bet kurį žmogų galima užkabinti, jei tik žinai kaip arba greitai sugalvoji. Smūgiai taikomi į kompleksus, kurie yra pas kiekvieną. Stuktelėjai – sureagavo. Tai stuktelėkim dar!

A. Lošakas: Tai čia toks skausmingų taškų apčiuopimas?

Aalien: Ne, tai daužymas per juos. Riebus – tai daužymas su plaštaka, lengvas – taikant tiksliai su pirštu. Pastarasis ne tiek pastebimas, todėl išsitęsia galutinis efektas. Kaip čia sugretinus? Pavyzdžiui galima nudėti žmogų šūviu į pakaušį arba galima įpilti jam į arbatą polonio.

A. Lošakas: Dmitrijau, ar man tik atrodo, kad mane trolinate?

Aalien: Ne, tačiau normalu, kad pokalbis apie trolinimą perauga į patį trolinimą. Dar daugiau, jei perskaitysite Wikipedia straipsnį apie trolinimą, suprasite, kad šis terminas gali apimti beveik bet kokį pasisakymą. Įskaitant ir šį.

Anot Dmitrijaus, nacionalinės savybės būdingos ir trolinimui: „Europiečiai užsiveda nuo temų apie kraujomaišą ir prievartavimą. Amerikiečiai – bendraujant apie seksą. Musulmonai – kalbant apie religiją, tačiau su jais reikia būti atsargesniems. Rusijoje – tabu tokios temos, kaip homoseksualumas ir tautinė neapykanta. Nepasiruošęs trolinimui pašnekovas „sprogsta“ iš karto. Tiesą pasakius, visos šios temos užima garbingą vietą bet kokio trolio sąraše, nesvarbu iš kokios jis šalies.“

Alien: Trolinimas – galimybė neatsikeliant nuo sofos patirti aštrias emocijas. Žmonės internete akimirksniu praranda empatiją, emocinį kontaktą ir taip toliau. Kad iššaukti kažkokias emocijas, todėl tenka imtis veiksmų, prieš 30 metų už kuriuos būtų užmušę vietoje. Tiesą pasakius, ir dabar užmuštų, jei tektų bendrauti akis į akį.

Trolinimas offline

Pastaruoju metu terminas „trolinimas“ (dar kartais vadinamas „trololo“) vis labiau naudojamas kalbant apie niekaip nesusijusius su internetu reiškinius. Dar daugiau, panagrinėjus paaiškėja, kad „offline“ trolinimas buvo jau tada, kai niekas nežinojo tokio žodžio. Pagrindinis skirtumas tarp „online“ ir „offline“ trolinimų, kad pastarajame nėra anonimiškumo. Todėl ir atsakomybė už savo veiksmus daug realesnė.

Vienas pirmųjų pradėjusių uždirbti iš trolinimo buvo amerikiečių komikas Andy’s Kaufman’as. Jis nelaikė savęs komiku, siekdamas ne juokinti žmones, o šokiruoti. Aplinkiniai jį vadino „negatyvių emocijų karaliumi“. Savo pasirodymuose Kaufman’as įžeidinėjo moteris, kviesdamas jas į kovą ir paguldydamas ant menčių. Kartą jis inscenizavo pagyvenusios žiūrovės mirtį nuo širdies smūgio ir keletą minučių mėgavosi minios sumaištimi. Las Vegase publika nenumaldomai reikalavo pokštų iš serialo, kuriame jis vaidino, į tai atsakydamas, Kaufman’as atsivertė knygą „Didysis Getsbis“ ir garsiai perskaitė visą skyrių. Jis galėjo specialiai nejuokauti arba šaipytis nejuokingai, taip vesdamas žmones iš kantrybes, kad paskui netikėtai pavaizduotų Elvį. Visa tai atlikdavo taip meistriškai, kad publika per kelias minutes jam atleisdavo visus žeminimus ir įžeidimus. Savo televizijos laidoje tiesioginio eterio metu pykdavosi su aktoriais, pereidavo prie asmeniškumų, šaukdavo ant nematomų žiūrovams prodiuserių, buvo pirmas, kuris montuodamas laidą, dalyviams specialiai pridėdavo televizinius pasišaipymus. Vėliau sugalvojo personažą Tony Clifton – pilvotą ir ūsuotą chamą, darydavusį tai, ko negalėjo pats Andy – pavyzdžiui išpilti stiklinę vandens ant galvos žiūrovui (aišku, netikram). Kad įtikinti publiką Tony’io Clifton’o realumu, Andy pasamdė jį kaip savo scenaristą ir susimušė su juo scenoje. Kai po pasirodymo Andy’io prodiuseris pasakė, kad tai buvo šlykštu ir niekas salėje nesijuokė, jam buvo atsakyta: „Koks skirtumas, užtat mums abiems buvo tikrai linksma“.

Kaufman’as užsiiminėjo grynu lemingų trolinimu grynai dėl savo LOL’ų, ne veltui amerikietiška „Dramatiko enciklopedija“ (lietuviškos Pipedijos prototipas) jį pavadino šventuoju trolių globėju. Kai pas 35-erių metų Kaufman’ą buvo aptiktas 4 stadijos vėžys, savo ligą jis taip suliejo su pasirodymais, kad niekas iki pačio mirties momento nesuprato, ar jis tikrai serga, ar čia tik eilinė nejuokinga pašaipa.

Kaufman’as buvo trolinimo karalius Amerikoje, o Rusijoje tuo, tik su nukrypimais į piterišką dekadentiškumą, užsiiminėjo Sergejus Kuriohinas (Сергей Курехин), mėgęs mistifikuoti publiką. Jo žymusis interviu „Leninas – grybas“ tapo pirmuoju žiūrovo patrolinimu sovietinėje televizijoje. Kai Kuriohino paklausė, koks buvo šio įrodinėjimo tikslas, atsakė: „Jokio, tiesiog proto žaismas“.

„Offline“ egzistuojantys riebesni troliai iškelia sau daug sudėtingesnius uždavinius, o ne vien tik LOL’ų išsunkimą. Politikams trolinimas – toks pats įrankis kaip ir juodieji viešieji ryšiai. Sunkiasvoriai troliai – besispecializuojantys skandalinguose pasisakymuose politikai kaip Vladimiras Žirinovskis (Владимир Жириновский) arba Hugo Čavesas (Hugo Chávez). Žiniasklaida juos dievina – kitaip naujienos būtų nuobodžios. Jie – tai įstatymu įteisinti klounai, užsidirbantys savo ekscentriškumu politinį ir finansinį kapitalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus, jų elgesys – tai tik nevykusi Andy’io Kaufman’o parodija. O pastarojo tragedija buvo tame, kad žiūrovai kiekviename pasirodyme reikalavo vis labiau ir labiau jaudinančių triukų.

Sudėtingiau su lengvasvoriais troliais – niekuomet nesuprasi, ar rimta, ar tai „tai tik trolinimas“. Pavyzdžiui kalbant, kad ir apie Kremlių remiančius jaunimo judėjimus. Visos jų isteriškai idiotiškos akcijos nesukelia kažko kito, išskyrus pasišlykštėjimo jausmą. Kita vertus, šie renginiai pasireiškia tuo, kad užkrečia pasyvumu visą visuomeninę veiklą. Žmonės, kai girdi „akcija, mitingas“, įsivaizduoja išverstaakius našistus trispalviuose marškinėliuose ir lieka namuose. Valdžiai tai paranku – ji suinteresuota pilietinės visuomenės pasyvumo augimu.

Kitas pavyzdys – Rusijos federacinė žvejybos agentūra išplatina pranešimą, kad žvejojimas turi būti mokamas. Patyrę butthurt’ą, žvejai mėgėjai visoje šalyje eina į mitingus. O po to išeina tarsi nieko nežinojęs Vladimiras Putinas ir nudžiugina: jokio mokesčio už žvejybą nebus, paskelbusieji pranešimą – nubausti. Išvakarėse nukritę iki rekordinių žemumų premjero reitingai paauga 10 procentų. Galima surinkti begalę tokių pavyzdžių, jei daryti prielaidą, kad valdžia pasiruošusi sudėtingiems ėjimams ir juos tiksliai paskaičiavusi. Kita vertus, negalima atmesti ir hipotezės, kad jokių sudėtingų ir apskaičiuotų kombinacijų vadovybė nedaro, nes šalies valdymas senai panašus į išėjusio iš rikiuotės lėktuvo kontrolę rankiniu režimu.

Piterio komunistai ir LulzSec

Sergejus Malinkovičius (Сергей Малинкович) yra mažai už interneto ribų žinomos organizacijos – Peterburgo ir Lelingrado apskrities komunistai (PLK) – lyderis. Jo talentas susideda ne tik iš to, kad gamina LOL’us pasinaudodamas kitais žmonėmis, tačiau kad ir pats nevengia pabūti auka. Šis 35 metų apsivilkęs odine striuke neišvaizdus partinis funkcionierius jau 5 metus vaidina grandiozinę pikareską, plutišką komediją, kurioje išjuokia tiek sovietinių bobučių-stalinisčių prietarus, tiek iškreiptas mūsų post-komunistinio laikmečio realijas.

Vidutiniškai 2 kartus per mėnesį PLK papurto informacinę erdvę pranešimais ir iniciatyvomis, tarp kurių tokie perlai, kaip sovietinės valdžios atkūrimas dviejuose nuošaliuose estiškuose kaimuose, proletariškos interneto paieškos sistemos „Engelsas“ kūrimas, pasiūlymas kanonizuoti Staliną, kreipimasis į Madoną, kad jinai sudainuotų „Internacionalą“ Žiemos rūmų aikštėje, taip paminint revoliucinius šturmo dalyvius. Ant tokių kabliukų periodiškai pasimauna stambi žuvis. Taip nepasitikslinusi faktų BBC priskyrė Stalino kanonizacijos iniciatyvą Rusijos federacijos komunistų partijai (RFKP), o internetino portalo „Grani“ apžvalgininkė parašė nervingą straipsnį apie Malinkovičiaus ir kompanijos bandymą sustabdyti filmo „Avataras“ demonstraciją Rusijos kino teatruose, „kol režisierius nepripažins sovietinės fantastikos ciniško plagijavimo fakto, siekdamas sukurti prastos kokybės blokbasterį“.

Nuostabiausia, kad tai visiškai reali organizacija su 500 narių, tarp kurių, ir keletas savivaldybės deputatų, ir netgi autoritetingi komunistai-perbėgėliai iš RFKP kaip Kamčiatkos eks-gubernatorius Michailas Maškovetsas (Михаил Машковцев) ir kt.

Tik pradėjus pokalbį frazę „Su įdomumu stebiu jūsų kūrybą…“, mane iš karto nutraukia. „Veiklą…“ – griežtai pataiso Malinkovičius. Teiraujuosi apie videoklipą, kuriame Malinkovičius ima interviu iš planetos su laimėjusia socializmo santvarka, atstovo:

A. Lošakas: Jūs gi netvirtinsite, kad panašus į arbatinuko apvalkalą su geležine galva ateivis yra tikras? Kam jums šis teatras?
S. Malinkovičius: Nebandysiu atsakyti į klausimą, tikras tai ateivis, ar ne. Mūsų organizacijoje tikinčių socialistines pažiūras turinčiais ateiviais ir jais bendraujančių žmonių kiekis maždaug sutampa su kiekiu, kurie taip negalvoja. Mūsų įstatai to nereglamentuoja, tačiau man malonu sužinoti, kad kažkur ten jau išsivystė atitinkamas socialistinis gyvenimo lygis.
Kalbant apie kometos Lulin socialistinę orientaciją (vienas iš PLK pareiškimų buvo, kad kometos Lulin dviguba uodega simbolizuoja marksizmą ir leninizmą kaip dvi vedančias ideologijas), tai paremta realiais faktais. Mūsų pagyvenę kolegos, kurie perėjo iš RFKP, pareiškė, kad kometos priartėjimo dieną jautėsi daug geriau. Vienas iš draugų išgijo nuo ostechondrozės (stuburo tarpslankstelinių diskų liga).

Nuostabu, kad parodijuodamas sovietinius-ideologinius štampus, Malinkovičius išlieka įsitikinusiu komunistu. RFKP jis priklauso nuo 19 metų, amžiaus pradžioje padarė neblogą karjerą Peterburgo miesto skyriuje. O paskui suprato, kad komunistai daugiau niekuomet negaus vadžios. Partija ir ideologija buvo stipriame nokdaune, iš kurio atsigauti remiantis Markso ir Engelso citatomis buvo neįmanoma. Tada Malinkovičius ir sugalvojo tai, ką jis pavadino „nauja informacinės erdvės agitacine ir propagandine technologija“. Jis užčiuopė buržuazinės žiniasklaidos silpną vietą – sensacijas. Ir pradėjo jas kurti, netgi gaminti pramoniniu mastu. Visa tai Malenkovičius pasakoja rimtu tonu, kad ne iš karto pastebiu, kada baigiasi tiesa ir prasideda „proto žaismas“:

S. Malinkovičius: Daugelis gydytojų teigia, kad esu ne visiškai sveikas žmogus – tai su ateiviais, tai su kažkokiais piktadariais bendrauja, o štai jau mėnuo praėjo, kai mes (PLK) turėjome gauti atsakymą iš Valentinos Matvijenko (Валенти́на Матвие́нко) (vert. past. – tuometinė Sankt-Peterburgo gubernatorė) dėl rasto Smolnyje lobio. Atsakymo nėra, nors užklausimas buvo suformuluotas pagal visas taisykles. Ką gi, skųsimės…

A. Lošakas: Atleiskite, dėl kokio lobio?

S. Malinkovičius: Na, yra informacija, kad Smolnio kieme tuo sunkiu metu, kai vyriausybė su Leninu priešaky kėlėsi iš Petrogrado į Maskvą, buvo paslėptas lobis. Ir mes su RFKP – kaip Rusijos socialistinės darbo partijos legalūs turto perėmėjai – turime į jį pilnas teises.

PLK pasiūlymas kanonizuoti Staliną – tobulas trolinimo pavyzdys. ButtHurt’ą patyrusiais lemingais tapo visi – ir susivienijimo „Jabloko“ dalis kaip Centro regioninė partija, kurioje netikėtai atsirado prijaučiančių, ir RFKP, kuri buvo priversta tylėti (nes negi tikras komunistas sakys, kad Stalinas – ne šventasis) ir žinoma, visuomenė iki šio įvykio jau kanonizavusi Staliną konkurse „Rusijos vardas“. Ir prie viso to Malinkovičius netgi ne stalinistas:

S. Malinkovičius: Mano pozicija dėl Stalino sutampa su Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimo pozicija. Tačiau kaip istorikas, esu įsitikinęs – patinka ar nepatinka, o šalies išsivystymo objektyvi eiga parodo, kad Stalino kanonizacija neišvengiama. Patriarchas pats ją ir inicijuos, nes neatlaikys prieš visuomenės spaudimą. Jau dabar Rusijos cerkvės atstovas ir dvasininkas Vsevolodas Čaplinas (Все́волод Ча́плин), atsižvelgdamas į Putino nuomonę apie Staliną, sako, kad nereikia visko buvusio dažyti juodai. Palaukite dar 5 ar 10 metų ir jį kanonizuos be komunistų pagalbos. Tarp kitko, atsakydami į dvasininkų kritiką, pademonstravome Rusijos pravoslavų cerkvės laišką-pasveikinimą Stalinui 70 metų proga. Jūs tik matytumėte, kaip jį ten šlovina!

Komunistas Malinkovičius konvejeriu gamina LOL’us, kad atkreiptų į save šiuolaikinės žinisklaidos dėmesį į jo tikimą ideologiją. Hakeriai iš grupuotės iškalbingu pavadinimu „LulzSec“ dėl to įsilaužinėjo į svetaines. Poros mėnesių eigoje vien tik dėl LOL’ų buvo įsilaužta į dešimtis svetainių, kaip JAV Senatas, CŽV, FTB, respublikoniškas FOX TV, PBS TV (buvo įsilaužta po smerkiančio Julian’ą Assange’ą filmo parodymo), SONY korporacija ir kiti. Nulaužtose svetainėse palikti užrašai kaip „Laisvė Bradley’iui Manning’ui“ arba kokia nors nesąmonė, kad Tupac’as Shakur’as gyvas ir gyvena Naujojoje Zelandijoje. Pagrobti iš svetainių duomenys buvo patalpinami laisvai prieigai. Lygiagrečiai hakeriai skelbė Twitter’io paskyroje žinutes apie savo akcijas ir šaipėsi iš specialiųjų tarnybų bandymų juos susekti. „LulzSec“ akcentavo pramogą – šalia įsilaužimų, kartu jie įrašinėjo dainas ir animacinius klipus, kuriuos publikuodavo Youtube (daugelis dabar užblokuoti). Twitter’yje jie pareiškė: „Mes ne lemingai , mes – gyvatės, gaminančios LOL’us“. Pagal jų veiklą galima apibrėžti, kad hakeriai yra libertaristinių pažiūrų, nes atakuoja valstybės pajėgų struktūras ir tarptautines korporacijas. Paskutinę savo gyvavimo dieną prieš išsiskirstant „LulzSec“ paskelbė savo svetainėje manifestą, kuris užsibaigė pilnu jaunatviško idealizmo kreipiniu „Mes tikim, tikimės ir netgi meldžiamės, kad mūsų judėjimas peraugtų į revoliuciją, kuri tęstųsi be mūsų. Mus neįtikėtinai palaikė, todėl nesustokite. Kartu mes nusimesime išnaudotojų valdžią ir gausime laisvę, kurios nusipelnėme“. Kita vertus, patys „LulzSec“ taip ir nesustojo. Tą pačią savaitę jie įsilaužė į vieno iš Britanijos geltonosios spaudos lyderių „The Sun“ svetainę, kurioje visą dieną buvo pakabintas ekstra pranešimas apie svetainės savininko ir žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho nunuodijimą paladžiu. Jaunuoliai (jei spręsti iš daugybės nulaužtų žaidinimų gamintojų svetainių, tai netgi paaugliai) tarsi žaisdami užsiiminėjo sistemos trolinimu ir reikia pripažinti, kad jiems visai neblogai gavosi.

Lars’as fon Troll’is

Daugelis šiuolaikinių menininkų ieško naujų taktinių ėjimų. Postindustrinėje epochoje pasaulis perpildytas informacijos šiukšlėmis, kad prisibelsti iki žmogaus, dabar neužtenka paprasto arba tiesaus pasisakymo. „Kaip į užáugusią ausį įkišti tykų žodį?“ – klausė kažkada Majakovskis. Reikia ieškoti aplinkkelių. Pavyzdžiui naudoti apgaulingus kabliukus – populiariu jauku masėms. Naudojantis negatyviomis emocijomis trolinimas išprovokuoja neįtikėtiną grąžą. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad įsiutinto vienuolikametės mergiotės tėvo reakcija: „Jums šakės, išsigimėliai! Kreipsiuosi į kyberpoliciją!“ – kiekvieno kūrėjo, užsiimančio šiuolaikiniu menu, svajonė.

Šiais laikais žinomiausias kino trolis yra Lars’as fon Trier’as. Jo metodas – manipuliuoti žiūrovo sąmone, maigyti jausmus kaip klavišus, kad išgauti reikiamą natą. Prisimenu, kaip kino teatre žiūrint „Šokėją tamsoje“ raudojo už manęs sėdintis storas gruzinas baltu kostiumu. Toks rezultas iš anksto užprogramuotas. Po režisieriaus filmų peržiūros toks jausmas, lyg būtumei savotiškai išprievartautas. Ir nesuprasi, ar tai katarsis, ar savotiškas ButtHurt’as. Ir režisieriaus veikla neapsiriboja vien tik kino sale – jis perkelia spektaklį į viešumą, versdamas kitus būti dalyviais.

Kažkada duotame interviu fon Trier’as pasakė: „Mano akyse – trolio veidrodžio šukė. Kaip tas berniukas pasakoje, matau pasaulį iškreiptai.“ Aišku, tada jis turėjo omeny Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“, o ne internetinio žargono terminą, tačiau dabar jo frazė įgauna visiškai kitokią prasmę. Fon Trier’ui trolinimas – tai galimybė atsikratyti savo baimių ir kompleksų perkeliant juos į auditoriją. Kažkas panašaus į grupinę terapiją, tik jo filmų atveju visi už savo pinigus gydo vieną. Režisieriaus poelgis Kanų festivalyje atskleidžia, kaip tai veikia. Spaudos konferencijoje fon Trier’as gana padrikai perpasakojo istoriją, kuri kažkada jį stipriai traumavo. Pusę gyvenimo jis laikė save žydu, kol mirties patale motina nepasakė, kad jo biologinis tėvas – kažkoks Hartmann’as. „Pasirodė, kad aš nacistas, nes pas mane vokiška pavardė“ – pateikė auditorijai išvadą fon Trier’as, po to pripažindamas, kad supranta Hitlerio poelgius ir netgi jam simpatizuoja. Iš tiesų Hartmann’as buvo kažkelintos kartos danas ir netgi dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. Tačiau režisieriui tokios smulkmenos tik kliudo – būtina nenaudoti jokių tarpinių emocijų, savo pranešimu reikia persmelkti auditoriją iki kaulų. ButtHurt’as – būtina terapijos sąlyga. Daugelis atkreipė dėmesį, kad režisierius buvo pakilios nuotaikos netgi tomis dienomis, kai aplink jį virė reakcijų grąžos audra. Viešai atsikratydamas kompleksų fon Trier’as vis labiau primena savo paties filmo „Idiotai“ herojus – grupę kvaištelėjusių intelektualų, bandančių savyje atrasti „idiotus“ ir tokiu būdu nusimesti visuomenės uždėtus pančius. Vien ko verta Kanų festivalio išvakarėse režisieriaus pasidaryta tatuiruotė „Fuck“ ant dešinės rankos krumplių. Fon Trier’as pareiškė, kad šia tatuiruote didžiuojasi labiau nei savo paskutiniu sukurtu filmu. Žiūrovų dalia liūdna – mes pasmerkti būti lemingais kovojančio su savo demonais demiurgo rankose, bent jau iki kol neatskleisime savyje vidinio idioto. Galbūt tai ir yra trieriškoji žinutė žmonijai.

Kitas rezultatyvaus kine trolinimo pavyzdys – tai Banksy sukurtas mockumentary stiliaus darbas „Exit Through the Gift Shop“. Daugelis mačiusių juostą pažįstamų iki šiol tiki, kad menininkas Mr. Brainwash’as egzistuoja iš tikrųjų. Tuo labiau, kad tam yra visos priežastys – Mr. Brainwash’as turėjo tris gigantiškas parodas, kuria muzikantų ir grupių albumų viršelius, turi asmeninę svetainę ir t. t. Ir filmas gi vadinasi dokumentiniu, o jame Banksy pasakoja apie Mr. Brainwash’o likimą. Anot Banksy’io, kad po šiuo pseudonimu slepiasi gyvenantis Los Andžele prancūzas Thierry’s Guetta. Kažkada prancūzas užsinorėjo sukurti filmą apie Banksy, jie susipažino, tačiau gavosi atvirkščiai: Banksy susuko filmą apie Thierry’ą. Asmeniškai esu tikras – nei prancūzas, nei Mr. Brainwash’as neegzistuoja, – tačiau taip galima tvirtinti ir priešingai. Atsakymą žino tik didysis Banksy, kuris mano nuomone sugalvojo ir sužaidė realiame gyvenime šią daugiaprasmę kombinaciją, kad parodyti šiuolaikinio meno pasaulio tuštumą. Mr. Brainwash’o sėkmė demonstruoja, kaip su tam tikromis manipuliacijomis galima antrarūšes prekes parduoti kaip šiuolaikinį meną. Tuo pačiu Banksy išjuokia ir publiką, kuri gavusi teisingą marketingo dozę, pasiruošusi ploti nuogam karaliui. Ir tada pasidaro aišku – nebesvarbu, ar Mr. Brainwash’as tikras. Tikriausiai filmo idėja užkoduota jo pavadinime, o toliau prasideda žaidimas su žiūrovu, ir Banksy meistriškai supina žaidimo gijas. Kūrėjas realizavo kito menininko Andy’io Kaufman’o svajonę – savo personažui Tony’iui Clifton’ui leisti gyventi savo atskirą ir nepriklausomą gyvenimą. Mr. Brainwash’as dabar sėkmės viršūnėje – paskutinė jo paroda Miami’io mieste turėjo didelį pasisekimą.

Žinoma, kad Banksy – trolis. Nėra kito tokio žmogaus, išlaikančio anonimiškumą ir turinčio tokį poveikį. Tačiau Banksy darbuojasi politkorektiškai. Tai yra išjuokdamas tą, kas to vertas. Lygiai taip pat, kaip ir Sasha Baron’as Cohen’as, kuris kaip niekas kitas, pastato žmones idioto vietoje, traukdamas pastarųjų kompleksus išorėn. Taip jis kvailio rolėje paliko Amerikos inteleaktualų stabą rašytoją Gore’ą Vidall’ą – interviu metu atkakliai pastarąjį vadino kirpėjo Vidal’o Sassoon’o vardu, taip įsiutindamas rašytoją. Vienas iš Cohen’o persikūnijimų – žurnalistas Boratas – yra patriarchalinės visuomenės barbariškų stereotipų sankaupa: seksizmas, ageizimas, homofobija ir, žinoma, antisemitizmas. Tikriausiai viena iš žinomiausių scenų yra epizodas kantri bare. Boratas prieš žiūrovus – tipiškus kaimiečius kaubojus – traukia dainą su priedainiu „Įmesk žydą į šulinį / Išlaisvink mano šalį / Čiupk jį ragų / O po to turėsime didelį vakarėlį“. Iš pradžių įtarūs baro lankytojai po truputį prisijungia prie kvaištelėjusio užsieniečio, dainos gale jau traukia visas baras ir pasidaro aišku, kad bendrų sąlyčio taškų tarp „laukinio kazacho“ ir tų amerikiečių yra daugiau nei skirtumų. Cohen’ui trolinimas – ne savaimis tikslas, o žinutės pristatymo įrankis. Už jo laukinių įžeidžiamų poelgių slepiasi senosios humaniškosios vertybės ir amžinasis gogoliškasis „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės“.

Jėzaus Išgelbėtojo ansamblis ir Motina Žemyna (JIA&MŽ)

Dar vieni Rusijos trolinimo karaliai pavadinimu „Jėzaus Išgelbėtojo ansamblis ir motina Žemyna (JIA&MŽ)“ gyvena Tvėrėje. Už muziką ir žodžius atsakingas Aleksejus Gluhovas (Алексей Глухов), už vokalą – Senutė Izergilė (Старуха Изергиль) ir Ksenija Hitler (Ксения Гитлер). JIA&MŽ – ne pirmas Aleksejaus Gluhovo projektas. Iki tol buvo grupės tokiais pavadinimais kaip „Anal Abortion“, „Apyvarpės pūkelis“, „Lavonų deginimo krosnis“, „Skanus galas“, „Enurez“, „Audiopizda“ ir kt. Kaip galima atspėti iš pavadinimų, grupės grojo ne itin platų diapazoną iš kopro-, nekro- ir porno grindcore’ų. Visi šie projektai buvo svarbiais žingsniais muzikantų evoliucijoje į naujo žanro – radikalaus pravoslaviško hardkore’o – pionierius. Per 5 Ansamblio gyvavimo metus buvo išleisti 7 albumai. Negaliu nepacituoti jų pavadinimų: „Artėjančio holokausto staugimas“, „Pravoslaviškosios anarchijos sprogimas“, „Sudemonėjęs teisingumas“, „Šovinistiniai angelai“ ir t.t. Retuose grupės klipuose galima įžiūrėti vokalistes – su ikonomis bei svastikomis apsikarsčiusią ir svirpančiu balsu dainuojančią / šnekančią išprotėjusią bobulę bei merginą sadomazochistine apykakle. Su reta išimtimi dainos pašvęstos ultradešiniųjų pažiūrų kovai su nerusiška „erezija“: žydais, liberalais, inteligentais, seksualinėmis mažumomis ir netgi kosmonautais. Turbūt žinomiausios Ansamblio dainos eilutės skamba taip: „Kad kregždutės lazuriniame danguje suktųsi / Kad pasaulyje vien tik rusai gyventų / Užmušk kosmonautą, jie lenda į dangų / Ir dirba tai, ko Dievas neleido“. Albumų dainose ir tarp jų Senutė Izergilė kalba frazes: „Holokausto nebuvo! Tačiau jis būtinai bus!“, „Mūsų prezidentas šaunesnis už Hitlerį, nes jis – geras“ ir t. t. Viskas, ką savo dainose šlovina šie žmonės, paveikia atvirkščiai – iššaukia nepritarimą. Kyla nesąmoningas klausimas: negi jie rimtai? Ir taip prasideda pats įdomumas.

Iš pradžių skambinu Senutei Izergilei. Tai dar jaunas žmogus, žinomas Tvėrėje keistuolis ir tranvestitas vardu Aleksandras Konstatinovas (Александр Константинов). Jei po kūrybos turi laisvo laiko, padirbėja „Seksas telefonu“ paslaugas teikiančioje kompanijoje. Keletą kartų mūsų pokalbis nutrūksta – naktis, pašnekovą mobiliuoju telefonu atakuoja distancinio orgazmo ištroškę klientai. Pasirodo, Senės Izergilės personažą Aleksandras sugalvojo dar 90-taisiais, ji yra visai švelnaus būdo, šioje rolėje Aleksandras prieš vaikus atlieka vaikiškas dainas. Anot jo, teko ir zonoje pasirodyti, taip tapdamas „pirmuoju pasirodžiusiu prieš zekus tranvestitu“. Būdama Ansamblyje senutė pasikeičia.

A. Konstantinovas: Mūsų ideologija – daugiau marazmo. Personažai taip pat marazmatiški. Tai savotiškas negatyvumas, į kurį siūlome įsižiūrėti. Manoji senutė pyksta ant visų, pas ją galvoje siaubingi prieštaravimai, ja lengva manipuliuoti. Norėjosi parodyti, kur gimsta visos tos nesąmonės: tas nacionalizmas, homofobija. Kai pakalbi su kad ir pačiu paprasčiausiu žmogumi – ten tokios nesąmonės išplaukia… Va, va, būtent tokios ir išplaukia. Aš jums taip sakau kaip dirbantis servise „Seksas telefonu“.

Klausiu, kokios pačio Aleksandro pažiūros. Neilgam susimąsto:

A. Konstantinovas: Pastatėte į aklavietę. Kita vertus… Jei kažkam nepatinka Tina Turner kūryba, tai tą žmogų kaip ir galima sušaudyti. Beje, kaip ir tuos, kurie simpatizuoja Hitleriui bei Stalinui.

Anot Aleksandro, likę Ansamblio dalyviai visiškai skirtingi, nors visi trys baigę vietinį Tvėrės universitetą. Aleksejaus Gluhovo žmona Ksenija Hitler – būdama 25-erių metų tapo filologijos mokslų kandidate.

A. Konstantinovas: Mes išaugome inteligentiškose šeimose. Tiesiog mėgome provokacijas. 90-tųose kartu su Gluhovu bandėme Tvėreje užregistruoti savo vedybas, vėliau apsimetinėjome satanistais, dabar jis fašistu persirenginėja. Nors iš tikrųjų mes panašūs. Skiria tik tai, kad Gluhovas mėgsta mažabiudžetinius siaubo filmus, aš – brangius.

Aleksandras ironiškai žvelgia į JIA&MŽ kūrybą. Muziką vadina zyzimu, tekstus – kvaištelėjusiais.

A. Konstantinovas: Pats tokios muzikos neklausau, man va Gluhovas paskambino, sako: Na, gal sukuriame mūsų dainai „Žudyk kosmonautus“ klipą? Klausiu: kas tai? O jis atsako: Ką neprisimeni? Mes gi kartu įrašėme. Ir iš tikro neprisimenu. Įrašiau ir užmiršau. Iš tikrujų mėgstu Liza Minnelli klausyti. Dar Mireille Mathieu. Taip pat Tina Turner.

Aleksandras pasiskundžia, kad klipo „Žudyk kosmonautus“ filmavimo metu Aleksejus vertė jį valgyti patiektas ant nėščios Ksenijos pilvo kiaulės smegenis. Norėjo natūralizmo, kaip Lucio Fulci ir George A. Romer filmuose. O paskui tos scenos neįmontavo į finalinę versiją. Tačiau pridėjo video įrašą, kuriame kažkoks jaunuolis su maudymosi trumpikėmis teškiasi į purvą, tuo pat metu žegnodamasis ir burbuliuodamas: „Pas mus Tverėje nėra žydiūkščių. Mes su Miša Krugu ir Jėzumi išvien, nachui bliat“. Visa tai atrodo kaip dokumentinė alkoholinės karštligės scena. Tačiau Aleksandras pritrenkia:

A. Konstantinovas: Klausinėja, kiek reikia išgerti, kad taip elgtumeisi? Gi jis absoliučiai blaivas – tiesiog įsigyveno į rolę.
A. Lošakas: Vėl vaidyba? Jis irgi subtilus inteligentiškas žmogus?
A. Konstantinovas: Žinoma, kad vaidyba! Asmeniškai jį nelabai pažįstu, tačiau adekvatus jaunuolis, apsigimęs aktorius, paskui ilgai jį valėm nuo to purvo.

Skambinu Aleksejui Gluhovui. Sprendžiant pagal „Žudyk kosmonautus“ klipą, tai niūrokas buvusio skinhead’o išvaizdos tipas. Aleksandras jį vadina Ansamblio meno vadovu. Pragyvenimui užsidirba pardavinėdamas vietiniame turguje siaubo filmų piratines kopijas. Užkietėjęs sociofobas, todėl grupė beveik niekuomet negroja gyvai.

A. Lošakas: Kiek sutampa jūsų dainos su jūsų pažiūromis?
A. Gluhovas: Visu 100 procentų. Nors ne, kai kas ten pateikiama juokais, kai kas – rimtai. O kas kaip, tai mes patys nežinome. Tai eina iš pasąmonės. Arba gal tai Dievas per mus kalba.
Mes laikome, kad dabar jau paskutiniai laikai, kad išgelbėti jau nieko neįmanoma, todėl taip išreiškiame save. Nors idealiu atveju norėtume sugriauti esamą pasaulio tvarką – ne politinę, o absoliučiai visą. Viskas pasiekė tam tikrą tašką. Toliau jau nebėra kur ristis, viskam – pizė. Liberalizmas ir visi dabartiniai įvykiai – tai nuo velnio. Mūsų personažai visapusiškai prakeikia šiuos reiškinius. Tačiau ir patys personažai su savo neapykanta yra siaubingi, todėl ir čia nėra galutinio atsakymo. Pas mus vienas požiūris dažnai prieštarauja kitam. Normali beprotybė. Galbūt todėl žmonės ir sako, kad klausyti mūsų dainų yra vienu metu ir juokinga, ir šlykštu.
Vaikščiojau į nacionalistines sueigas, tačiau ten naikinimas, o aš už vienybę. Politiką niekinu, vakarėlius irgi. Pavyzdžiui, susirinkti, duot į galvą kokiems nors pyderams, – mes galbūt ir už tai, tačiau nenorime suktis tokioje aplinkoje. Mes – antisocialūs elementai. Verdame savo pačių sultyse.
A. Lošakas: Ar jūs save laikote fašistu?
A. Gluhovas: Savotiškai taip. Iš vaikystės simpatizavau fašizmui – ne politiniam, o greičiau mistiniam. Iš fašizmo man imponuoja dvasios viršenybė prieš kūną, minios triumfas prieš individą. Visi, kas eina prieš, tai liberalai, pyderai, prostitutės, deputatai, kas ten dar? Tik pažiūrėkite į visus, kas eina prieš ir jūs patys suprasite.

Į klausimus Aleksejus atsako vienodai rimtu tonu, be lašo ironijos. Užduodu kontrolinį klausimą:

A. Lošakas: Žmogus su maudymosi trumpikėmis klipe – tai aktorius?
A. Gluhovas: Koks dar aktorius? Tai žymaus rusiško šanson atlikėjo Michailo Krugo kaimynas, mano pažįstamas, nuoširdžiai tikintis žmogus. Pasakojo, kaip su Krugu futbolą žaidė, kai tas girtas buvo.
A. Lošakas: Klausykite, o štai jūsų draugas Aleksandras tvirtina priešingai. Tai kuriuo tikėti?
A. Gluhovas: Na, Saša tiesiog bijo – tą tikrai žinau.

Panašu, kad požiūriais susikerta vienas su kitu ne tik dainų tekstai, bet ir Ansamblio dalyviai. Ir tie susikirtimai – nesutaikomi ir beviltiški. Atrodo, neįmanoma, kad pravoslaviškas fašistas – homofobas draugautų ir įrašinėtų kartu dainą su atviru gėjumi, labiausiai už viską pasaulyje mėgstančiu Tina Turner. Mano galva to nesuvokia. Skambinu Aleksandrui – Senutei Izergilei ir perpasakoju ką tik išgirstą pokalbį.

A. Konstantinovas: Reikalas tame, kad Aleksejus, visada duodamas interviu, lieka personažo rolėje. Jis taip elgiasi iš drovumo.
A. Lošakas: O jūs? Šiuo momentu jūs tiksliai ne personažas?
A. Konstantinovas: Aš – ne. Aš tada su jumis va tokiu balsu kalbėčiau (burblena seniokiškai) ir keikčiau visą pasaulį. Ir ko man bijoti? Nebent dvasininkų. Filme „Rožės vardu“ buvo vienuolis, kuris nuo visų slėpė Aristotelio traktatą apie juoką, atsimenate? Bažnyčia bijo juoko. Šiaip manau, kad religija – tai marazmas, tačiau jei kam tai padeda, tai tik vardan Dievo.
A. Lošakas: O jūsų Gluhovas grasina Apokalipse…
A. Konstantinovas: Jis iš tikrujų visai kitoks. Kada užeisiu pas jį ir Ksiušą į namus, ten visuomet vaikų darželis – trys vaikai, triukšmas, betvarkė. Aleksejus – minkštas drovus žmogus, aš irgi toks nepastebimas akiniuotis. Ir šiaip, mes tokios dievo karvelės.

Tikriausiai neįmanoma suprasti, kas iš Ansamblio dalyvių kalba tiesą. Šiems Tverės troliams draskyti stereotipus turbūt kraujyje – tokiu būdu jie sąveikauja su aplinka. Tačiau tikroji problema yra ne troliuose, o kad visuomenė kitokiu būdu nebepriima informacjos. „Įžeidimai atbuko“ – pasakyta visiškai tiksliai. Kad pastebėtų ir pagalvotų, reikia ButHurt’o – pranešimo pasiuntimo per tam tikrą vietą. Todėl iš tikrųjų sunku išvengti apokaliptinių nuojautų.

Informacinėje epochoje civilizacija praranda nekaltybės likučius. Nuplėšti paskutiniai figų lapeliai. Ir žmonės nuobodžiauja. Kaip nuobodžiauja savo vedybose nuotaka iš Lars’o fon Trier’o filmo „Melancholija“. Apie melancholijos pražūtingumą rašė dar ir G. K. Chesterton’as savo esė „Amžinas žmogus“: „Didžioji civilizacija gyveno, tęsėsi jos nuobodūs žiaurumai ir nuobodžios orgijos. Atėjo pasaulio pabaiga ir blogiausia buvo tai, kad šviesa niekuomet nesibaigė“. Chesterton’as rašė apie Senovės Romą, tačiau, tiesą pasakius, koks skirtumas.

Pirmas pasakojimas buvo apie merginas, dabartinis – apie vaikiną sovietiniais laikais. Ištraukta iš Runeto svetainių.

Belizas – dvigubai mažesnė už Lietuvą valstybė Centrinėje Amerikoje žemiau Meksikos. Viename jo uostų iš sovietinio laivo išėjo pasivaikščioti gydytojas. Bare jis susipažino su vietiniu šventiku. Pastarasis papasakojo, kad miestelio kalėjime uždarytas rusas. Svečias apsilankė pas tautietį ir išgirdo tokią istoriją.

Tas visą gyvenimą svajojo patekti į Ameriką. Užaugo, užbaigė mokslus, įsidarbino tarptautinio plaukiojimo laive. Vis laukė kol laivas priartės prie svajonių žemės krantų, tačiau kaip tyčia, maršrutai vis būdavo į kitą pusę arba nepriartėdavo. Galiausiai per vieną iš plaukiojimų laivas sustojo Buenos Airėse. Vaikinas nusprendė, kad arčiau nebebus ir pabėgo iš laivo.

Reiktų paminėti, kad nuo Argentinos sostinės iki Niujorko toliau negu nuo pastarojo iki Maskvos. Todėl sunku patikėti, bet pabėgėlis varė paprasčiausiai pėsčiomis. Tiesiai per kalnus, upes, dykynes ir džiungles. Nemokėdamas kalbos, neturėdamas dokumentų. Sienas kirsdavo nelegaliai, Pietų Amerikoje tais laikais jos buvo gana sąlyginės. Ėjo keletą metų, maitindamasis tuo, ką rasdavo išmesta, užsidirbdavo imdamasis atsitiktinių darbų. Galiausiai įkliūvo Belize už tai, kad neturėjo jokių dokumentų. Vietiniai nutarė: kol aiškinsis ir išsiaiškins aplinkybes, tegul keliauninkas pasėdi kalėjime. Galiausiai nusprendė, kad neaiškų ir nelegalų emigrantą pasiųsti į ten, iš kur atėjo – Gvatemalą.

Po poros mėnesių gydytojas vėl užsuko į tą patį uostą ir atsitiktinai sutiko keliautoją vienoje iš degalinių, bandantį užsidirbti pinigų pravažiavimui per Meksiką. Pasirodo, kad jūreivėlis sugebėjo pabėgti iš Gvatemalos valdžios gniaužtų ir antrą kartą nelegaliai kirsti sieną. Susižavėjęs užsispyrimu, gydytojas davė šiek tiek pinigų ir palinkėjo gero kelio.

Praėjo niolika metų. Sugriūvo Sovietų Sąjunga. Gydytojas susikrovė lagaminus ir su šeima išvarė gyventi į žalios kortelės šalį. Galiausiai šiek tiek prasigyveno ir per atostogas nutarė pervažiuoti Ameriką.

Įpusėjus kelionę viename iš Teksaso barų išgirdo istoriją apie tai, kad miestelyje gyvena rusas, kuris atėjo į Ameriką iš Argentinos. Suprato, kad visgi herojus atėjo. Per keletą metų. Atėjo pėsčiomis.
Atėjęs įsitvirtino. Ir vedė po žlugimo emigravusią į JAV rusę.

Kai po niolikto bokalo kompanijoje prieina kalba apie keliones, visuomet prisimenu šias dvi istorijas.

Pirmoji girdėta iš vienos draugės lūpų. Senais gerais laikais ir savaitgaliais važiuodavo su savo mašina iš Vilniaus į Šiaulius pas tėvus. Pamačiusi dvi tranzuojančias pankes, sustojo paimti. Pankių – vokiečių artimiausias norimas pasiekti taškas buvo Kryžių kalnas, kur jos tikėjosi pasistatyti kur nors palapinę ir pernakvoti. Draugė pasiūlė joms pernavoti pas save. Abidvi merginos tempė nemažą keistų įrankių ir puodų rinkinį ant savo kuprinių.
Paklaustos, kam joms tai, merginos papasakojo savo tikslus – nori nutranzuoti iki Mongolijos, padirbėti, nusipirkti arklius ir jais perjoti visą šalį. O tie specpuodžiai tai arkliams skirti.

Po dviejų dienų – kai bokalas didelis, tai pokalbis ilgas – pankės išvažiavo.

Praėjo keli metai. Draugė metė darbą Vilniuje ir išvažiavo į Rytų Azijos šalis. Pusantrų metų klajojo.
Ir vieną dieną kažkur Bangkoke, provincijos kaime, vietinių vestuvėse berūkant tarp šokančių pamatė vieną iš merginų.
– Ana, čia tu?
Apsikabinimai, džiaugsmo šūksniai, šūsnys klausimų. Susėdo ir vokietė papasakojo kaip pavyko keliauti.
Jos nutranzavo iki Mongolijos. Padirbėjo. Nusipirko arklius. Po kelių dienų vienas iš arklių pasibaidė ir numetė raitelę. Ta susilaužė koją. Po to kai pasveiko ir išėjo iš ligoninės, merginos spjovė į arklius. Pardavė juos ir nusipirko dviračius. Su jais pervažiavo Mongoliją ir visą Kiniją, tada pradėjo klajoti ir vieną dieną susitiko maniškę draugę :)

O apie kitą vėliau :)

Tai ne recenzija Janos Frank knygai „Муза и чудовище: как организовать творческий труд“ (2009), tiesiog pastabos sudėliotos jos puslapių paraštėje ir vėliau sukeltos čia. Be jokių grupavimų ir rikiavimų.

• Viskam reikia keturių dalykų: laiko, sveikatos, energijos ir motyvacijos.
• Būtina užsirašyti mintis kaip planus, idėjas, tikslus, norus, darbus ir t. t. Ir reguliariai peržiūrėti.
• Miegui – sveikatai ir energijai – reikia skirti pastovų (fiksuotą ir numatytą) laiko kiekį.
• Laikas turi būti skirstomas. Pvz. darbo ir poilsio, aktyvi ir pasyvi veikla, fizinė ir protinė veikla ir t. t.
• Savo buvusią veiklą reikia sekti ir skaidyti ją į rutiną ir nerutiną, nepamirštant žymėti, kokiam darbui kiek laiko skirta.
  Pamirštą laiką ar veiklą irgi būtina užsirašyti.
• Veiklos išskaidymas į rutinas ir nerutinas padeda sutikslinti darbų planą.
• Veiklos pavertimas rutina leidžia sutaupyti energijos – rutina nereikalauja emocinių ir protinių pastangų, skirtingai nuo veiklos, kuriai reikia dėmesio
• Tuo pačiu metu kartojama užimanti tiek pat trukmės veikla virsta į rutiną per 20 – 25 dienas.
• Savaitinio ar mėnesinio kalendoriaus naudojimas padeda paskirstyti susikaupiančias rutinines veiklas maždaug po lygiai kiekvienai dienai.
• Visi užrašai apie planus turi būti laikomi prie savęs – patogu sekti rutinas ir žymėtis atliktus darbus. Ir jame visada galima atrasti idėjų ką dar galima nuveikti ir pasirinkti, kas yra maloniausia tuo metu.
• Kita vertus, visuomet reikia pradėti nuo darbų su artimiausia mirties linija (deadline).
• Kai kuriai veiklai reikia atitinkamų sąlygų – kitaip tariant, jaučiant pasipriešinimą kažkokiam darbui reikia atrasti jam trukdančius faktorius.
  Ypač jei veiklą norima padaryti rutinine.
• Įvairios dienos „smulkmenos“ – netikėti skambučiai, darbai, paplepėjimai, momentinės užduotys – gali būti sukaišiojami tarp rutinų (ir per jas) ir pagrindinių darbų.
  Šias smulkmenas galima skaidyti į „aisbergus“ ir „balas“. Pirmieji slepia daugiau darbo negu atrodo, antrieji sunaudoja daugiau laiko negu norėtųsi.
• Dideli darbai ir ilgas norų sąrašas turi būti daromas principu: dalinti pusiau, dar kartą pusiau ir dar kartą pusiau.
  Tada galima pasirinkti tik svarbiausius iš likusios dalies ir juos bandyti atlikti.
• Didelius planus ir darbus visuomet reikia skaidyti į žingsnius. Pastariesiems numatyti konkrečias datas nuveiktų darbų analizei.
• Niekuomet nevėlu susidaryti planą. Netgi proceso pabaigoje.
• Nėra vienintelio gero planų skaidymo į žingsnius varianto – jį reikia pasirinkti savo nuožiūra pagal darbus ir laiką.
• Bandant planuoti, galima pradėti nuo norų sąrašo. Tada skaičiuoti galimo skirti laiko kiekį, tada nurėžti dalį norų arba dalį darbų.
• Kai kuriuos planus galima (ir verta) daryti atbuline tvarka – Z-ą galiu padaryti tik tada, kai padarytas X-as ir Y-as.
• Laiko skaidymas veiklai: 45 minutės – aktyvi, 15 – pasyvi.
• Laikantis laiko skirstymo „15+45“ metodo, netikėtus siurprizus (skambučiai, klausimai ir t.t.) galima atidėti /nukelti 45 minutes ar mažiau.
• Poilsio galima / nebūtina / reikia neplanuoti :)
• Gali būti, kad visa aprašyta sistema yra tik laiko valdymo iliuzija, kuri padeda susidaryti saugią erdvę visuotiniame (Visatos) chaose.

Knygą galite įsigyti „Homo Sapiens“ knygyne arba internetinėse parduotuvėse.

Šį savaitgalį sudalyvavau renginyje „Vilnius Startup Weekend“, skirtame turintiems idėjų, laiko, žinių ir pinigų susitikti, susitarti ir kažką nuveikti. Rolė buvo savotiškai (ne)įprasta – teko pabūti mentoriaus (ką?) kailyje.

Trumpai apie procesą:

1. idėjininkai pristato save ir idėją per vieną minutę. Geriausiai pristatęs gavo apdovanojimą – Apple iPhone telefoną dovanų;
2. vėliau per valandą bando pritraukti jiems reikalingus žmones kaip programuotojus, dizainerius, vadovus, marketingistus ir t. t į komandą, su kuria dirbs per savaitgalį. Pastarieji gauna 2 balsus, kuriuos gali skirti patikusiai idėjai;
3. 10 komandų, kurios surinko daugiausiai balsų, praeina į sekantį etapą – komandinį darbą ir kas svarbiausia, gauna galimybę prisistatyti investuotojams;
4. susidariusios komandos per penktadienį ir iki šeštadienio popietės šlifuojasi viduje ir bando kuo daugiau padaryti su idėja – nuo išdirbto biznio plano iki kažkiek jau veikiančio prototipo;
5. vėliau mentoriai konsultuoja komandas norimais ir nelabai klausimais;
6. komandos dar kartą peršlifuoja savo darbą ir sekmadienį pristato investuotojams.

Nors organizatoriai akcentavo, kad renginys leis idėjininkams suburti komandą ir netgi padaryti kažką realaus per savaitgalį, iš pradžių žiūrėjau skeptiškai. Tačiau šeštadienio vakare keletas komandų buvo optimistiškai nusiteikę, o viena netgi pademonstravo prototipo variantus.

Nustebino idėjų spektras – nuo besikartojančių iš dar „Open Coffe Club“ ir Bitės „Plius Laboratorija“ renginių susitikimuose iki visiškai šviežių ir absoliučiai crazy :)

Ar verta dalyvauti tokiame renginyje? Žinoma, nes:

• visų pirma galima patikrinti savo idėją, kiek ji iš tikrųjų yra nauja;
• patikrinti save kaip pardavėją, kuris turi savo idėją ir save parduoti pirmą kartą matantiems žmonėms, norint juos pritraukti į savo projektą;
• patikrinti savo komunikacijos žinias ir save kaip priimantį sprendimus komandos vadą ir / arba idėjinį lyderį.

Bent jau man pačiam tai buvo proga pamąstyti, kad sunkiausias iššūkis būtent yra tokio renginio metu įtikinti kitus prisidėti prie būtent tavo idėjos, nes tenka konkuruoti su kitais ir kartu atsilaikyti prieš padidėjusį skeptikų, kritikų arba nesuprantančių (ypač jei pritrūksta žodžių paaiškinti savo mintis) srautą. Sau pačiam pastebėjau, kad jei pavyksta ateiti į tokį renginį su išankstine „shoshin“ nuostata, tačiau pastoviai gaunant šviežių minčių ir energijos, visų pirma norisi pastatyti save į gynybinę „šaltos galvos/realios žemės“ poziciją, antra vertus neišvengiamas buvo užsikrėtimas tuo šviežių ir gimstančių minčių gaivališkumu. Pastarasis baigėsi tuo, kad naktį teko pabusti kelis kartus nežinia kodėl.

Šiek tiek nustebino žmonių žinių apie usability spektras – nuo klausiančių „kas tai yra?“ iki aiškiai įvardinančių projekto patogumo naudoti problemas ir tikslius klausimus.

Savaitgalį užskaitau, nes:

• manau, kad pavyko savyje pralaužti savotišką barjerą t.y. pasyvumo – laukimo, kol busiu pakviestas ir paklaustas konkrečių sprendimų – būseną, kuri atsirasdavo dirbant su naujais žmonėmis;
• gyvai pamatytos kai kurios legendos – pirmieji interneto Lietuvoje naudotojai. Įdomu išgirsti jų mintis ir palyginti patirtis;
• atgaivintos senos pažintys ir keletas naujų. Tikiuosi, kad ateityje pavyks jas sutvirtinti labiau.

1. Subject To Change: Creating Great Products & Services for an Uncertain World
   Peter Merholz
2. Communicating Design: Developing Web Site Documentation for Design and Planning
   Dan Brown
   ✔ Rekomenduoju, nuo gero darbo rezultatų pateikimo priklauso ir jų įsisavinimas kitų žmonių galvose.
3. Contextual Design: A Customer-Centered Approach to Systems Designs (Interactive Technologies)
   Hugh Beyer
4. Designing Web Navigation: Optimizing the User Experience
   James Kalbach, Aaron Gustafson
   ✔ Super knyga, struktūrizavusi žinias apie visas galimas navigacijos rūšis. Pradžią verta paskaityti visiems dirbantiems su IT projektais.
5. Designing for Interaction: Creating Smart Applications and Clever Devices (Voices That Matter)
   Dan Saffer
   ✔ Autorius ėmė temą už ragų ir į gan ploną knygelę sukišo nemažai apie interakcijų dizainą ir jo metodikas.
6. Designing for the Social Web (Voices That Matter)
   Joshua Porter
7. Designing Interfaces
   Jenifer Tidwell
   ✔ Pakankamai geras vadovas, kai reikia greito sprendimo vienai ar kitai interakcinei problemai spręsti, su sąlyga, kad jis po ranka. Man pačiam kol kas patogiau online esančios bibliotekos.
8. Designing the Obvious: A Common Sense Approach to Web Application Design
   Robert Hoekman Jr.
   ✔ Senokai skaityta ir nieko neprisimenu. Gal ir ne tokia gera :)
9. Designing Web Interfaces
   Bill Scott
10. The Elements of User Experience: User-Centered Design for the Web (Voices That Matter)
    Jesse James Garrett
    ✔ Autorius – žvėris, sugalvojęs AJAX pavadinimą. Knyga savo laiku gerai padėjo pamatus kasdienio darbo procesui, nors šiaip ji pažingsniui aiškina vieną didelę schemą (PDF formatu).
11. Information Architecture for the World Wide Web: Designing Large-Scale Web Sites
    Louis Rosenfeld, Peter Morville
    ✔ Leidinys tapęs klasika, autoriai – klasikais. Jei žadate pirkti, ieškokite ne žemesnės kaip antros versijos (leidimo).
12. A Project Guide to UX Design: For user experience designers in the field or in the making
    Russ Unger, Carolyn Chandler
13. Don’t Make Me Think: A Common Sense Approach to Web Usability, 2nd Edition
    Steve Krug
    ✔ Gerai pradedantiesiems ir norintiems lengvo skaitymo ir paveiksliukų. Norintiems rimčiau ir giliau, rekomenduoju 20 numerį.
14. Measuring the User Experience: Collecting, Analyzing, and Presenting Usability Metrics (Interactive Technologies)
    Thomas Tullis
15. Sketching User Experiences: Getting the Design Right and the Right Design
    Bill Buxton
    ✔ Daugiau pramoniniam dizainui. Firmos nupirkta knyga iškeliavo pas kažkurio bendradarbio rankas. Užsižymėta „skaityti ateityje“ :)
16. Mental Models: Aligning Design Strategy with Human Behavior
    Indi Young
    ✔ Nors turiu įtarimų, kad tik žaidžiama senų dalykų naujomis sąvokomis, tačiau irgi stovi eilėje.
17. Landing Page Optimization: The Definitive Guide to Testing and Tuning for Conversions
    Tim Ash
18. Web Form Design: Filling in the Blanks
    Luke Wroblewski
19. The Back of the Napkin: Solving Problems and Selling Ideas with Pictures
    Dan Roam
20. Observing the User Experience: A Practitioner’s Guide to User Research
    Mike Kuniavsky
    ✔ Rimtas reikalas. Patogumo naudoti (usability) tyrimų atlikimas su kai kuriais metodais išnagrinėtas iki panagių. Argumentai verslui t. y. „kodėl reikia“ irgi sudėti.

Pabaigoje sudėjau kelias knygas nuo savęs.

21. Making Things Happen: Mastering Project Management
    Scott Berkun
    ✔ Ankstesnysis leidimas vadinosi „Art of management“. Su kolega vadinome šią knygą „kaip išgyventi ofise“. Jei rimtai, galbūt padėjusi šiek tiek suvokti projektų valdymą ir savo vietą šiuose procesuose. Būtina skaityti. Kelis kartus. Rimtai.
22. Information Architecture: Blueprints for the Web
    Christina Wodtke
    ✔ Šventa knyga. Galima (ir būtina) skaityti kiekvieną dieną kaip Bibliją. Privaloma turėti po ranka, neskolinti niekam, leisti kitiems žiūrėti tik pridarius arba geriau uždarius duris, kad nepabėgtų su ja. Aprašo daugumą su IA, UX, GUI dirbančių žmonių ginklus: įrankius, metodus ir procesus. Vadovėlis su praktiškais ir realiais pavyzdžiais kasdienei kovai bei išlikimui.
23. Information Architecture: An Emerging 21st Century Profession
    Earl Morrogh
    ✔ Daugiau pasiskaitymui negu praktinei naudai. Nagrinėja profesijos, garsėjančios kaip daugiausiai turinčią pareigų pavadinimų, kilmę. Pabaigoje paliečia ateitį. Pačiam buvo įdomu, tikiuosi, kad ir jums bus.

Turite ką pridėti? Pasidalinkite komentaruose :)

1. „Dizainologija“ – Robertas Jucaičio skaitiniai apie dizainą. Su maloniomis vietinėmis smulkmenomis.
2. „Uroboras“ – kasdienis media srautas, kurį apibūdinčiau kaip intensyvesnį ir purvinesnį ore.lt. Kol kas patinka.
3. „Pilstymai“ – taiklios pastabos apie gyvenimą. Moteriškai iš didžiosios.
4. „Vilius’ Notes“ – studijų laikų draugo pastabos, kitaip tariant „Perspectives while surfing Life“
5. „Blogas Blyno blogas“ – o dabar kito draugo kauniečio „ Užrašai bėgant per gyvenimą“

Antra.
Nesenai būnant viename renginyje nuklydau su V. į balkoną ir rūkydami pradėjome šnekučiuotis apie tai, kad važiuojant pagrindine Lietuvos kelių arterija kartais norisi kažko specialaus. Pvz. būtent autostradai sukurtos kompiliacijos, kuri:

• galėtų būti periodiška – kiekvienais metais;
• ir / arba keistis stiliuose;
• keisti galines stoteles – kodėl negali būti nuo Kauno iki Klaipėdos?
• galiausiai būti kontekstinė – 50-ajame kilometre nuo Vilniaus grojami „Elektrėnų žiburiai“.

Trečia.
Kokias dainas dėtumėte į šią kompiliaciją? Pasinaudokite Ore Grotuvu, ilike.com, youtube.com (taip, čia galima rasti muzikos), myplay.lt, last.fm, itunes.com ir kitomis svetainėmis ir parašykite komentaruose.
Ir ne vien tik lietuviškas. Dėkui.

Pabaigai.
Įrašas parašytas veikiant imbiero - citrinos arbatai ir klausantis Klaipėdoje vykusio „Tappo D’oro“ kavinės renginio „Tappo in Ritmo“ dalies, kurią groja D.

Sužinojau triuką, kaip reikia siųsti SMS žinutes – sveikinimus švenčių proga. Skaitykite atidžiai, antrą kartą nekartosiu.
Pamėginkime įsivaizduoti, kad atėjo pirmieji sveikinimai. Pavyzdžiui, teta X. atsiuntė poezijos:

Tegul šventų Velykų varpo dūžiai
Širdy palieka laimę amžinai.
Palaiminto Prisikėlimo ryto,
Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais.

Vėliau gauname šiek tiek prozos iš dėdės Y.:

Su šv. Velykomis. Linkiu daug džiaugsmo ir pinigų. Atvažiuosiu už dviejų savaičių.

Pusbrolis W. bando juokauti

Kai girtas viščiukas margutį ridena,
O boba ateina su šnapso bonka
Ir baltas arklys palei langą vaidenas,
Žinok kad Velykos jau lanko Tave:)

Pamiršau paminėti, kad reikia sulaukti bent trijų sveikinimų. O tada darome taip – tetos X. sveikinimą siunčiame pusbroliui W. Pastarojo sveikinimą siunčiame dėdei Y. O šio prozą, ištrynę pažadą, siunčiame tetai X. Ratas uždarytas, visi pasveikinti. Sutaupoma nervų ir klavišų maigymo.

Šiandien draugė papasakojo apie kitą triuką – kai siunčiami labai trumpi SMS. Va tokie:

• „!“
• „Lai!“
• „Te!“;
• „Būkite!“

Maniškis favoritas – „Su!“. Nors ir ilgesnis už „!“, tačiau tinka visais atvejais: gimtadienio, jubiliejaus, naujų metų, Kalėdų, Velykų ir kitomis progomis. Šauktukas, beje, būtinas.
Mėgstantys ekstremalumą gali siųsti netgi per laidotuves. Nepamirškite turėti omeny „Su liūdesiu užjaučiame“.

Tai tiek patirties. Ir dar kartą „!“.

Norintiems pasisemti idėjų, rekomenduoju svetainės „studentas.com“ Velykų perlus, o pageidaujantiems rimtesnių tekstų – balsas.cc straipsnį „SMS: pastabos apie mikroprozą“.