So, what are the trends to watch? I can sum that up in 3 words: mobile, local, social

Eric Schmidt

Citata (ypač jos nagrinėjimas) ir užtvirtino norą parašyti postą apie tai, kad kai kuriems dalykams nustatoma taisyklė – jie apibūdinami trimis parametrais, iš kurių galima pasirinkti bet kuriuos du, tačiau tas pasirinkimas eliminuoja trečiąjį. Keletas pavyzdžių:

• Norite susiremontuoti butą, susirasti darbų atlikėją, išsirinkti prekę? Rinkitės du iš trijų: greitai, pigiai, kokybiškai.
• Svarstote ar imti naują užsakymą? Du iš trijų: puikūs (faini) žmonės, įdomus projektas, geri pinigai.
• Susipažinote su mergina ir galvojate dėl rimtesnės draugystės? Protinga, emociškai stabili, gerai atrodanti – kurie du?
• Vaikinai, irgi neliekate nuošalėje: sveikas, turtingas, protingas?
• Gyvenime būna karčių situacijų kai reikia rinktis kas ką: šeima, darbai, mokslai.
• Kiekvieną rytą pastebėsite, kad kaip darbo dienai kažkurio iš šių trijų šiandien trūksta: laiko, sveikatos, energijos.
• Geras gyvenimas? Ar tikrai? Kurie du: laimingas, turtingas, laisvas?
• …

Berods, tai vadinama trilema. Bet galima ir kitaip pavadinti. Ypač komentaruose.

Pirmas pasakojimas buvo apie merginas, dabartinis – apie vaikiną sovietiniais laikais. Ištraukta iš Runeto svetainių.

Belizas – dvigubai mažesnė už Lietuvą valstybė Centrinėje Amerikoje žemiau Meksikos. Viename jo uostų iš sovietinio laivo išėjo pasivaikščioti gydytojas. Bare jis susipažino su vietiniu šventiku. Pastarasis papasakojo, kad miestelio kalėjime uždarytas rusas. Svečias apsilankė pas tautietį ir išgirdo tokią istoriją.

Tas visą gyvenimą svajojo patekti į Ameriką. Užaugo, užbaigė mokslus, įsidarbino tarptautinio plaukiojimo laive. Vis laukė kol laivas priartės prie svajonių žemės krantų, tačiau kaip tyčia, maršrutai vis būdavo į kitą pusę arba nepriartėdavo. Galiausiai per vieną iš plaukiojimų laivas sustojo Buenos Airėse. Vaikinas nusprendė, kad arčiau nebebus ir pabėgo iš laivo.

Reiktų paminėti, kad nuo Argentinos sostinės iki Niujorko toliau negu nuo pastarojo iki Maskvos. Todėl sunku patikėti, bet pabėgėlis varė paprasčiausiai pėsčiomis. Tiesiai per kalnus, upes, dykynes ir džiungles. Nemokėdamas kalbos, neturėdamas dokumentų. Sienas kirsdavo nelegaliai, Pietų Amerikoje tais laikais jos buvo gana sąlyginės. Ėjo keletą metų, maitindamasis tuo, ką rasdavo išmesta, užsidirbdavo imdamasis atsitiktinių darbų. Galiausiai įkliūvo Belize už tai, kad neturėjo jokių dokumentų. Vietiniai nutarė: kol aiškinsis ir išsiaiškins aplinkybes, tegul keliauninkas pasėdi kalėjime. Galiausiai nusprendė, kad neaiškų ir nelegalų emigrantą pasiųsti į ten, iš kur atėjo – Gvatemalą.

Po poros mėnesių gydytojas vėl užsuko į tą patį uostą ir atsitiktinai sutiko keliautoją vienoje iš degalinių, bandantį užsidirbti pinigų pravažiavimui per Meksiką. Pasirodo, kad jūreivėlis sugebėjo pabėgti iš Gvatemalos valdžios gniaužtų ir antrą kartą nelegaliai kirsti sieną. Susižavėjęs užsispyrimu, gydytojas davė šiek tiek pinigų ir palinkėjo gero kelio.

Praėjo niolika metų. Sugriūvo Sovietų Sąjunga. Gydytojas susikrovė lagaminus ir su šeima išvarė gyventi į žalios kortelės šalį. Galiausiai šiek tiek prasigyveno ir per atostogas nutarė pervažiuoti Ameriką.

Įpusėjus kelionę viename iš Teksaso barų išgirdo istoriją apie tai, kad miestelyje gyvena rusas, kuris atėjo į Ameriką iš Argentinos. Suprato, kad visgi herojus atėjo. Per keletą metų. Atėjo pėsčiomis.
Atėjęs įsitvirtino. Ir vedė po žlugimo emigravusią į JAV rusę.

Kai po niolikto bokalo kompanijoje prieina kalba apie keliones, visuomet prisimenu šias dvi istorijas.

Pirmoji girdėta iš vienos draugės lūpų. Senais gerais laikais ir savaitgaliais važiuodavo su savo mašina iš Vilniaus į Šiaulius pas tėvus. Pamačiusi dvi tranzuojančias pankes, sustojo paimti. Pankių – vokiečių artimiausias norimas pasiekti taškas buvo Kryžių kalnas, kur jos tikėjosi pasistatyti kur nors palapinę ir pernakvoti. Draugė pasiūlė joms pernavoti pas save. Abidvi merginos tempė nemažą keistų įrankių ir puodų rinkinį ant savo kuprinių.
Paklaustos, kam joms tai, merginos papasakojo savo tikslus – nori nutranzuoti iki Mongolijos, padirbėti, nusipirkti arklius ir jais perjoti visą šalį. O tie specpuodžiai tai arkliams skirti.

Po dviejų dienų – kai bokalas didelis, tai pokalbis ilgas – pankės išvažiavo.

Praėjo keli metai. Draugė metė darbą Vilniuje ir išvažiavo į Rytų Azijos šalis. Pusantrų metų klajojo.
Ir vieną dieną kažkur Bangkoke, provincijos kaime, vietinių vestuvėse berūkant tarp šokančių pamatė vieną iš merginų.
– Ana, čia tu?
Apsikabinimai, džiaugsmo šūksniai, šūsnys klausimų. Susėdo ir vokietė papasakojo kaip pavyko keliauti.
Jos nutranzavo iki Mongolijos. Padirbėjo. Nusipirko arklius. Po kelių dienų vienas iš arklių pasibaidė ir numetė raitelę. Ta susilaužė koją. Po to kai pasveiko ir išėjo iš ligoninės, merginos spjovė į arklius. Pardavė juos ir nusipirko dviračius. Su jais pervažiavo Mongoliją ir visą Kiniją, tada pradėjo klajoti ir vieną dieną susitiko maniškę draugę :)

O apie kitą vėliau :)

Pradėjus ankstesnę atkarpą, įstrigo akimirkos, kai

…šeštadienį vakare geriant arbatą naujoje vietoje galima girdėti tarsi iš po požemio blausius koncerto „Baltuose Drambliuose“ ritmus, o sekmadienį atsibudus vos vos to-o-o-o-limą miesto gaudesį. Viskas labai gerai.

Ankstesnės atkarpos ilgis – 1 metai, 6 mėnesiai, 22 dienos arba 570 dienų arba 81 savaitė arba 13680 valandų arba 820800 minutės arba 49248000 sekundės.

Užtat šį kartą prabudus pradžiugino iš apačioje esančio buto bumbsinti muzika. Miesto gaudesys pagarsėjo, bet vis tiek prislopintas.

Dabartinės atkarpos pradžią žymi kiaušinis ant stulpo su autoriaus duota metų garantija.

All I know right now is that I want to do all of it better. Everything better. Better, better.

Merlin Mann – Better

Jei aš mokėčiau…

• taip ieškoti;
• taip pasakoti istorijas;
• taip rašyti;
• ir taip iš nieko padaryti poeziją;
• o taip sudėlioti aplink raštą detales;
• taip piešti;
• o taip sudėlioti dizainą;
• taip mokyti;
• ir taip mokytis;
• taip šokti;
• taip groti;
• taip programuoti;
• taip draugauti su miestu;
• taip galvoti;
• taip žiūrėti – fotografuoti paprastus dalykus;
• ir tiek žinoti apie fotografiją;
• taip šnekėti;
• ir taip klausytis žmogaus;
• ir netgi ne žmogaus;
• o taip bumbėti :);
• ir taip juokauti;
• taip žinoti apie ir ragauti alų;
• taip gaminti valgyti;
• ir taip ragauti;
• o taip ne tik maistą :D
• taip žiūrėti filmus;
• ir taip juos kurti;
• taip atrodyti :)
• taip kurti daiktus;
• ir taip juos naudoti;
• taip norėti gyventi;
• ir taip tiek išgyventi;
• ir netgi taip (arba tiesiog) gyventi.

… tai būčiau ne aš. Nes tingiu.
Ir įrašas sugalvotas tingint parašyti ką nors gražesnio bei norint pasidalinti krūva nuorodų.

Ir daugiau nebus. Nes daugiau senovinių nuotraukų neturiu.
Iš CD archyvų ištraukiau 122 nuotraukas, kurias galite peržiūrėti šioje prezentacijoje:

Norintys naudoti komerciniais ir nelabai tikslais, gali parsisiųsti aukštos rezoliucijos bylas iš Flickr svetainės puslapio „Archive of old photography“.

1. „Dizainologija“ – Robertas Jucaičio skaitiniai apie dizainą. Su maloniomis vietinėmis smulkmenomis.
2. „Uroboras“ – kasdienis media srautas, kurį apibūdinčiau kaip intensyvesnį ir purvinesnį ore.lt. Kol kas patinka.
3. „Pilstymai“ – taiklios pastabos apie gyvenimą. Moteriškai iš didžiosios.
4. „Vilius’ Notes“ – studijų laikų draugo pastabos, kitaip tariant „Perspectives while surfing Life“
5. „Blogas Blyno blogas“ – o dabar kito draugo kauniečio „ Užrašai bėgant per gyvenimą“

Antra.
Nesenai būnant viename renginyje nuklydau su V. į balkoną ir rūkydami pradėjome šnekučiuotis apie tai, kad važiuojant pagrindine Lietuvos kelių arterija kartais norisi kažko specialaus. Pvz. būtent autostradai sukurtos kompiliacijos, kuri:

• galėtų būti periodiška – kiekvienais metais;
• ir / arba keistis stiliuose;
• keisti galines stoteles – kodėl negali būti nuo Kauno iki Klaipėdos?
• galiausiai būti kontekstinė – 50-ajame kilometre nuo Vilniaus grojami „Elektrėnų žiburiai“.

Trečia.
Kokias dainas dėtumėte į šią kompiliaciją? Pasinaudokite Ore Grotuvu, ilike.com, youtube.com (taip, čia galima rasti muzikos), myplay.lt, last.fm, itunes.com ir kitomis svetainėmis ir parašykite komentaruose.
Ir ne vien tik lietuviškas. Dėkui.

Pabaigai.
Įrašas parašytas veikiant imbiero - citrinos arbatai ir klausantis Klaipėdoje vykusio „Tappo D’oro“ kavinės renginio „Tappo in Ritmo“ dalies, kurią groja D.

Iššokus į senamiesčio kiemą parūkyti, iš visų langų girdėjosi teškančio vandens garsai.

Visą tą laiką – 1374 dienas arba 3 metus, 9 mėnesius ir 4 dienas arba 196 savaites – išgyvenau vienoje vietoje. Vokiečių gatvėje.

O šeštadienį vakare geriant arbatą naujoje vietoje galima girdėti tarsi iš po požemio blausius koncerto „Baltuose Drambliuose“ ritmus, o sekmadienį atsibudus vos vos to-o-o-o-limą miesto gaudesį. Viskas labai gerai.

Kol kas pasigendu tik esminio elemento – interneto. Visgi greitai bus.

Pirmas įspūdis prasideda nuo detalių – pavyzdžiui teatre nuo rūbinės, o bažnyčioje nuo šventoriaus. El. laiškuose įspūdis prasideda nuo laiško antraštės (subject) ir pasibaigia parašu (signature). Ir pastarasis nėra tokia jau nereikšminga detalė, kaip kartais atrodo.

Wikipedia rašo, kad nėra griežtų taisyklių el. laiškų parašams. Todėl būna, kad maži nukrypimai išauga į tokius, kad pradeda erzinti. Ypač kai jie automatizuoti.

Automatinis parašas skirtas nurodyti savo pareigas, vardą ir pavardę. Galbūt dar telefono numerį. Pasirodo, kad būna kitaip. Kad ten galima pridėti ir atsisveikinimą. Ir ne tik.

Kai diena po dienos vietoj žmogiško pagal laiško turinį teksto – greitai surinkto draugiško „Tai iki“, priminimo „Nepamiršk parašyti“ arba palinkėjimo „Linkiu visa ko geriausio“ – gaunu robot-cyber-techno tekstą „Su pagarba“, „Linkėjimai“ arba visiškai negyvą „Nuoširdžiai Jūsų“, mane tai erzina.

Dar didesnis blogis , jei po šio veidmainiavimo eina 10 eilučių su visomis autoriaus pareigomis plius pareiškimas „kaip Tau bus blogai, jei laiškas ne Tau ir Tu iš karto jo nesunaikinsi, ir dar mums nepraneši“. Viskas ok, jau siunčiu atgal visą slaptą jūsų informaciją. Ir katastrofa, kai sugalvoja laiško paraše pridėti kompanijos produktų, paslaugų arba tuo metu vykdomų akcijų reklamą. Taip, būna ir tokių.

Situacija, kai susirašinėjus intensyviau su vienu iš tokiu laiškų autoriumi, vėliau prireikia atgaminti elektroninį dialogą, primena ekspediciją per džiungles – tenka brautis per automatinių parašų krūmus, kad išsitraukti reikiamą citatą. Dešimt puslapių automatinio parašo ir randamas klausimas, dar 10 puslapio parašų, štai ir atsakymas. Nuostabu.

Pasižiūrėkite į savo parašą ir pasitikrinkite, ar jis neprimena Kibo parašo.