Ir daugiau nebus. Nes daugiau senovinių nuotraukų neturiu.
Iš CD archyvų ištraukiau 122 nuotraukas, kurias galite peržiūrėti šioje prezentacijoje:

Norintys naudoti komerciniais ir nelabai tikslais, gali parsisiųsti aukštos rezoliucijos bylas iš Flickr svetainės puslapio „Archive of old photography“.

Sužinojau triuką, kaip reikia siųsti SMS žinutes – sveikinimus švenčių proga. Skaitykite atidžiai, antrą kartą nekartosiu.
Pamėginkime įsivaizduoti, kad atėjo pirmieji sveikinimai. Pavyzdžiui, teta X. atsiuntė poezijos:

Tegul šventų Velykų varpo dūžiai
Širdy palieka laimę amžinai.
Palaiminto Prisikėlimo ryto,
Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais.

Vėliau gauname šiek tiek prozos iš dėdės Y.:

Su šv. Velykomis. Linkiu daug džiaugsmo ir pinigų. Atvažiuosiu už dviejų savaičių.

Pusbrolis W. bando juokauti

Kai girtas viščiukas margutį ridena,
O boba ateina su šnapso bonka
Ir baltas arklys palei langą vaidenas,
Žinok kad Velykos jau lanko Tave:)

Pamiršau paminėti, kad reikia sulaukti bent trijų sveikinimų. O tada darome taip – tetos X. sveikinimą siunčiame pusbroliui W. Pastarojo sveikinimą siunčiame dėdei Y. O šio prozą, ištrynę pažadą, siunčiame tetai X. Ratas uždarytas, visi pasveikinti. Sutaupoma nervų ir klavišų maigymo.

Šiandien draugė papasakojo apie kitą triuką – kai siunčiami labai trumpi SMS. Va tokie:

• „!“
• „Lai!“
• „Te!“;
• „Būkite!“

Maniškis favoritas – „Su!“. Nors ir ilgesnis už „!“, tačiau tinka visais atvejais: gimtadienio, jubiliejaus, naujų metų, Kalėdų, Velykų ir kitomis progomis. Šauktukas, beje, būtinas.
Mėgstantys ekstremalumą gali siųsti netgi per laidotuves. Nepamirškite turėti omeny „Su liūdesiu užjaučiame“.

Tai tiek patirties. Ir dar kartą „!“.

Norintiems pasisemti idėjų, rekomenduoju svetainės „studentas.com“ Velykų perlus, o pageidaujantiems rimtesnių tekstų – balsas.cc straipsnį „SMS: pastabos apie mikroprozą“.

Pirmas įspūdis prasideda nuo detalių – pavyzdžiui teatre nuo rūbinės, o bažnyčioje nuo šventoriaus. El. laiškuose įspūdis prasideda nuo laiško antraštės (subject) ir pasibaigia parašu (signature). Ir pastarasis nėra tokia jau nereikšminga detalė, kaip kartais atrodo.

Wikipedia rašo, kad nėra griežtų taisyklių el. laiškų parašams. Todėl būna, kad maži nukrypimai išauga į tokius, kad pradeda erzinti. Ypač kai jie automatizuoti.

Automatinis parašas skirtas nurodyti savo pareigas, vardą ir pavardę. Galbūt dar telefono numerį. Pasirodo, kad būna kitaip. Kad ten galima pridėti ir atsisveikinimą. Ir ne tik.

Kai diena po dienos vietoj žmogiško pagal laiško turinį teksto – greitai surinkto draugiško „Tai iki“, priminimo „Nepamiršk parašyti“ arba palinkėjimo „Linkiu visa ko geriausio“ – gaunu robot-cyber-techno tekstą „Su pagarba“, „Linkėjimai“ arba visiškai negyvą „Nuoširdžiai Jūsų“, mane tai erzina.

Dar didesnis blogis , jei po šio veidmainiavimo eina 10 eilučių su visomis autoriaus pareigomis plius pareiškimas „kaip Tau bus blogai, jei laiškas ne Tau ir Tu iš karto jo nesunaikinsi, ir dar mums nepraneši“. Viskas ok, jau siunčiu atgal visą slaptą jūsų informaciją. Ir katastrofa, kai sugalvoja laiško paraše pridėti kompanijos produktų, paslaugų arba tuo metu vykdomų akcijų reklamą. Taip, būna ir tokių.

Situacija, kai susirašinėjus intensyviau su vienu iš tokiu laiškų autoriumi, vėliau prireikia atgaminti elektroninį dialogą, primena ekspediciją per džiungles – tenka brautis per automatinių parašų krūmus, kad išsitraukti reikiamą citatą. Dešimt puslapių automatinio parašo ir randamas klausimas, dar 10 puslapio parašų, štai ir atsakymas. Nuostabu.

Pasižiūrėkite į savo parašą ir pasitikrinkite, ar jis neprimena Kibo parašo.