Laurynas M.

Paul Edmund Ford apsakymo “Nanolaw. Why privacy mattered.” vertimas.

Sekmadienį ryte, netrukus po dukters 10-tojo gimtadienio, prieš jos futbolo pratybas sėdėjome ant sofos su planšetais rankose – mokiau atsakinėti į jai skirtus teisinius ieškinius. Pasiūliau perskaityti pirmąją žinutę.
– Tai prancūziškai, – pasakė ji, – išversti?
– Ar pažymėta purpuriniu ženklu?
– Ne.
– Nesirūpink, kol nepažymėta purpuriniu ženklu.

Ji pasvarstė ir paklausė:
– Galima, ją vistiek perskaitysiu?
– Žinoma, jei tik nori.

Ji įjungė vertimą iš prancūzų į anglų ir garsiai perskaitė:
– Kongo demokratinės respublikos ieškinys, susijęs su Karaliaus Leopoldo II veiksmais.

To ir baiminausi. Aplink tiek blogio ir dabar ji turi sužinoti viską vienu metu? Ji jau kelis mėnesius prašinėjo – netgi maldavo – leisti į jai skirtus ieškinius atsakinėti pačiai. Prašiau neskubėti suaugti, gi prieš akis visas gyvenimas būti atsakove. Kol galiausiai ji paklausė:
– Tai kada? Ar kai man bus dešimt? Ar galėsiu pati atsakinėti, kai man sueis dešimt?
Sutikau:
– Gerai, kai tau sukaks dešimt.

Kažkodėl atrodė tai bus dar negreitai. Norėjau, kad būtų negreitai.
– Mažyle, – paaiškinau. – Tu gausi daug tokių laiškų. Esmė tame, kad prieš daug metų Belgijos valstybė buvo užėmusi Kongo šalį, tada nužudė daug žmonių ir likusius pavertė vergais. Dabartinė Kongo vyriausybė tų vergų palikuonims suteikė teisę reikalauti iš kitų žmonių žalos atlyginimo.
– Bet aš nieko jiems nepadariau. Su žinute reikia kažką daryti.

Nuo ko pradėti? Nuo ekonominės politikos, paremtos neturinčiais senaties ieškiniais? Nuo mikro-ieškinių dėl žalos atlyginimo buvusiose kolonijose? Ar yra knyga „Kaip paaiškinti dukrai apie Nano teisę“?
– Prisimeni, – pasakiau, – kaip svarbu atsargiai elgtis su informacija apie save?

Ji žino. Kalbėjomės apie tai beveik kiekvieną dieną.
– Šis atvejis yra viena iš priežasčių, kodėl turi būti atsargi. – paaiškinau. – Jie perka daugybę duomenų. Šiuo atveju jie galėjo nusipirkti informaciją, kurią suteikia atliekantys genetinius tyrimus žmonės, kad daugiau sužinotų apie savo šeimos ištakas. Jie galėjo nusipirkti visus įrašus ir sužinoti, kas kilęs iš Belgijos. Arba kas žiūrėjo per televiziją futbolo varžybas su Belgijos rinktine arba jei pas ką nors yra draugų iš Belgijos. Jie ima milijardus žmonių įrašų ir atlieka skaičiavimus.

Ji linktelėjo, bet vis tiek nesuprato problemos esmės:
– Kuo tai susiję su manimi?
– Jei savarankiškai dirbsi su ieškiniais prieš tave, turi suprasti, kad tiems žmonėms tu nesi tu, o esi kažkas, ką jie suranda didžiulėje informacijos krūvoje, – patylėjau akimirką. – Atsimeni, prieš du metus pirkai šuniuką Grifino kaimeliui?

Dievas liudininkas, aš tai prisimenu. Kiekvieną kartą gavus 100 Grifino taškų buvo atšvenčiamas veriančiu dūdos garsu, palydimu dar ir dukros krykštavimu. Šunį vadino Volesu? Vafliu? Ne, Viliu, ir dar tada ji išleido dar 100 Grifino taškų, kad nusipirktų katiną Bilį. Po to namus užtvindė visas džiaugsmo cunamis – atrodė, jis niekada nesibaigs.
– Galbūt šuo Vilis buvo programuotas belgų? Arba Grifino taškai pervesti per Belgijos banką, tačiau mes to nežinome. Tikriausiai ir Kongo žmonės to nežino. Gali būti, kad netgi ne Kongo žmonės, bet žmonės iš Italijos dirba su ieškiniu, ir jei italai laimės, tai atiduos gautą sumą kongiečiams. Gali būti, kad jų kompiuteriai apskaičiavo, kad yra kažkoks ryšis. Bet svarbiausia, kad kongiečių vyriausybė nusprendė, kad šie turi teisę reikalauti tavo pinigų.
– Niekada neturėjau ryšio su kažkuo iš Belgijos.
– Jie mano, kad turėjai, – pasakiau, – ir žinai, jie gali būti teisūs. Vien dėl to, kad ieškinių tinklas nenufiltravo žinutės ir leido jai atsidurti pas tave. Galbūt tai ne Grifino taškai. Gali būti bet kas.
– Bet tai neįtikėtinai kvaila, – pasakė ji, dabar pamiršusi, kad mačiau kaip norėjo anksčiau pati dirbti su ieškiniais.

Galbūt dabar įsivaizduoja, kad bandome nuslėpti kažkokias suaugusiųjų paslaptis, taip neapsaugodami jos nuo rutiniško darbo. Tai taip pat naudinga pamoka, tiesa? Ar visgi suklydau leisdamas pabandyti pačiai? Ji pati jau skalbdavo savo skalbinius ir turėjo banko sąskaitą. Kitos mergaitės pradėdavo atsakinėti į ieškinius, kai tik išmokdavo skaityti, ypač teisininkų vaikai.
– Tokia suaugusių gyvenimo dalis, – pasakiau. – Turi išmokti galvoti apie save ne kaip asmenybę, bet kaip apie duomenis.

Pirmą kartą mano duktė tapo atsakove dar jai būnant mamos gimdoje. Internete publikavau ultragarsu darytas nuotraukas, kad pamatytų draugai ir giminės. Nežinojau, kad nuotraukose yra slapti vandens ženklai. Milžiniška ultragarso aparatų gamintoja už dešimtis milijonų dolerių įsigijo teisės firmą. Naujai iškeptas teisės departamentas sudarė sandorį su didžiaisiais socialiniais tinklais, įgydamas teisę gauti visų, įdėjusių savo negimusių vaikų nuotraukas, kontaktinę informaciją. Ultragarsu padarytos nuotraukos neturėjo aiškaus savininko, tad ir maniškės man nepriklausė. Kvaila, tačiau mes to nežinojome. Pirmas ieškinys buvo prieš milijonus žmonių – didieji socialiniai tinklai tiesiog pasidavė bei pakeitė savo privatumo politiką už tai, kad gautų atitinkamą procentą nuo išieškotos sumos. Tad po penkerių mėnesių, kai buvau publikavęs nuotraukas ir mėnuo prieš dukters gimimą, gavome laišką (tada dar popierinį laišką), kad aš, mano žmona ir vienas arba daugiau neidentifikuotų embrionų esame atsakovais. Sužinojome, kad mums gresia kažkokia nežinomo dydžio bauda už autorinių teisių pažeidimus ir komercinės paslapties išviešinimą – tas galėjo lemti, kad mūsų duktė gims jau subankrutavusi.

Bet už 50,00 dolerių plius teisinių kaštų padengimą turimos ultragarso nuotraukos (kopijos pridėtos laiške) gali būti mano visam laikui su sąlyga, kad publikuosiu tik gavęs jų leidimą.

Žinoma, kad sutikau, išimdamas jau padarytus įrašus ir pervesdamas pinigus. Ir štai aš po dešimties metų galvoju apie Belgiją.
– Kiek jie nori? – paklausiau dukters.

Ji pažiūrėjo į ekraną. Kai susikaupia, visada būna tyli.
– Du euro centus.
– Tokiu atveju tiesiog sumokėčiau, tik ši žinutė nepažymėta purpuriniu ženklu. Purpurinis ženklas reiškia, kad mūsų vyriausybė patvirtino, kad jie gali bylinėtis su Amerikoje gyvenančiais žmonėmis. Tačiau jei žinutė yra iš kitos šalies ir be purpurinio ženklo, galima paprasčiausi ją ignoruoti.
– Tai reiškia, kad nebus nemalonumų?
– Tu niekada neturėsi nemalonumų. Nepadarei nieko blogo. Šiuo atveju jie negali reikalauti žalos atlyginimo. Ištrink tą žinutę.

Dukra atrodė atsipalaidavusi. Kongiečių teisės nebuvo jos rūpestis šį rytą. Iš kito kambario mama šūktelėjo: „Greitai futbolas“.
– Gerai, – riktelėjome atgal.
– Kiek dar liko? – paklausiau jos.

Dukra pažiūrėjo į savo planšetą ir pasakė:
– Penkiasdešimt septyni.
– Spėsim, – patikinau ją ir praėjome per likusius. Išmetėme nepažymėtus. Apmokėjome tuos, kuriems reikėjo keliasdešimties arba mažiau centų. Kiek dar liko? (Tik šeši). Peržiūrėjome juos: keturi autorinių teisių pažeidimo ieškiniai, visi po mažiau negu dolerį ir greitai padengiami.

Ji atidarė priešpaskutinį ir šyptelėjo: „Tėti, tik pažiūrėk“.
Sezono pradžioje vaikščiojome į beisbolo varžybas. Per radiją leido dainą, kuriai duktė pritarė neturėdama leidimo. Anksčiau šį malonumą įskaičiuodavo į bilieto kainą – galima ir dabar, jei perki brangesnį bilietą arba turi abonementą – tačiau dabar kitos kompanijos perėmė įmokų surinkimą savo žinion. Ir dabar peržiūrėjome video-medžiagą, įrašytą esančios ant stadiono stogo sekimo kameros. Rodomuose kadruose duktė užsimovusi kepurę su snapeliu ir vilki mėlynus marškinėlius. Sėdžiu šalia, padėjęs ranką ant peties ir šypsausi. Jos aukštas balsas aiškiai girdimas, nes auditorijos murmesys nufiltruotas.

Praėjo tik keletas mėnesių, tačiau dabar ji atrodė jau daug vyresnė negu ta dainuojanti mergaitė. Greitai, kaip mus jau įspėjo, dukra pareikalaus kriptografinės apsaugos savo dienoraščiui.

– Baisu net pagalvoti, – pasakė vienas mano draugų, kurio dukteriai suėjo trylika, – kas bus, jei ją pagrobs ir man reikės perskaityti jos susirašinėjimą, o policija negalės perskaityti? Kas, jei ji pabėgs iš namų, o mes neturėsime priėjimo prie jos įrašų? Kaip man ja pasirūpinti, kai pas ją visos tos apsaugos?

Bet mūsiškė šeima kol kas prie to nepriėjo. Jei mandagiai paprašysiu dukters, ji apsidairys, tada patrins savo nosį į mano skruostą ir sušnabždės slaptažodį nuo Grifino kaimelio. O aš niekam kitam nepasakysiu.

Žiūrėdamas video-medžiagą, pagalvojau, kad beisbolo lyga pasielgė išmintingai sujungdamas šiuos malonius prisiminimus su teisingais ieškiniais. Savotiškai sustiprina prekės ženklą, nes pasijutau keistai dėkingas, kad gavau galimybę prisiminti tą popietę. Kartu nustebęs autorinių teisių pažeidimų ir tėvo bei dukters artumo santykių samplaika.

Pasakiau dukrai, kad sumokėtų keletą dolerių, laikant tai kaip nematomą bilieto kainos dalį. Ji palietė pirštu ekraną, pasigirdo imituojantis kasos aparatą garsas ir žinutė su video-medžiaga pasinaikino, kad niekas daugiau negalėtų jos peržiūrėti. Tada ji atidarė paskutinę žinutę:
– Kas yra abipusės rizikos tėvystė?
– Tai ne tau, – burbtelėjau. – Tai berniukams.
– Visgi kas tai yra?
– Vėliau papasakosiu,– pasakiau. Jutau, kad šiam rytui užtenka auklėjimo. – Tiesiog ištrink ją ir nepavėluok į futbolą.

Planšetas išleido finalinį skambtelėjimą.
– Šaunuolė, – pagyriau.

Ji žvilgtelėjo į ekraną.
– Nuo šiol mokėsiu, – pasakė, – ir pati galėsiu su tuo tvarkytis.
– Turėsi tikrinti pranešimus kiekvieną dieną, – įspėjau. – Be atidėliojimų.

Ji pažiūrėjo į mane (jos akys rudos kaip ir mamos), prisimerkė, uždarė teisinę programą ir išjungė planšetą. Tada paklausė:
– Ar galėsiu bylinėtis su kitais žmonėmis?

Nustebau.
– Žinoma, – atsakiau, – dauguma to nedaro, tačiau jei turėsi rimtą priežastį, galėsi bet ką paduoti į teismą.
– Puiku, – ir ji išėjo ieškoti savo antblauzdžių.

Mano kartoje viena žmonių grupė kreipdavosi į teismą, o kita grupė – didesnė – būdavo atsakovais. Gali būti, kad jos karta Nanoteisę priims kaip normalų kasdienį reiškinį. Kiekvienas iš jų bus mažas teisininkas.
Mama buvo jau pasirengusi ir sekiojo paskui dukrą, primindama apie laiką bei pasakinėdama kur rasti vandens buteliuką, švarką, gumeles plaukams. Galų gale jos susiruošė ir išėjo.

Galvojau, kas bus toliau. Jos eis iki parko. Aptarinės mudviejų šio ryto pašnekesį. Mama patvirtins, kad gaunamų ieškinių peržiūra – rimta atsakomybė, kad negalima jiems kauptis kitaip turimas turtas gali būti aprašytas ir atimtas.
Mama paaiškins, kas yra turto aprašymas. Dukra, geranoriškai klausysis puse ausies ir keletui savo draugų išsiuntinės žinutes, iš kurių kiekviena taps taškeliu kažkieno žemėlapyje. Mama paprašys dukros pasisaugoti, kai eina per gatvę ir pagrasins atimti telefoną (tą patį kartoju kiekvieną dieną daug kartų). Ir jos abi ateis į aikštę tik šiek tiek pavėlavusios.

Tada prasidės žaidimas. Kiekvieno iš tėvų telefone kamera. Sensoriai vartuose; sensoriai teisėjų švilpukuose; kamuolyje; apšvietimo prožektoriuose. Geltonos kortelės, įvarčiai, nuošalės – visa tai bus įrašyta įvairiais kampais ir pažymėta kartu su laiku, lokacija, temperatūra, kad vėliau virstų maloniu prisiminimu arba įrodymu dar viename ieškinyje. Ir dvidešimt dviejų vaikiškų galvučių su kruopščiai supintomis kasytėmis šokinėjimas virs šviesos linijomis.

Viena komanda laimės; kita praloš; arba bus lygiosios; arba užeis lietus. Visi eis namo. Ir praėjus kelioms dienoms ar keliems dešimtmečiams kažkas galbūt ras būdą atrinkti ar sujungti šokinėjančias kasytes bei panaudoti savo tikslams. Jie pavogs šią šviesą, tarsi jos nebūtų, tarsi ji – ne pats gyvenimas.