Laurynas M.

Kai po niolikto bokalo kompanijoje prieina kalba apie keliones, visuomet prisimenu šias dvi istorijas.

Pirmoji girdėta iš vienos draugės lūpų. Senais gerais laikais ir savaitgaliais važiuodavo su savo mašina iš Vilniaus į Šiaulius pas tėvus. Pamačiusi dvi tranzuojančias pankes, sustojo paimti. Pankių – vokiečių artimiausias norimas pasiekti taškas buvo Kryžių kalnas, kur jos tikėjosi pasistatyti kur nors palapinę ir pernakvoti. Draugė pasiūlė joms pernavoti pas save. Abidvi merginos tempė nemažą keistų įrankių ir puodų rinkinį ant savo kuprinių.
Paklaustos, kam joms tai, merginos papasakojo savo tikslus – nori nutranzuoti iki Mongolijos, padirbėti, nusipirkti arklius ir jais perjoti visą šalį. O tie specpuodžiai tai arkliams skirti.

Po dviejų dienų – kai bokalas didelis, tai pokalbis ilgas – pankės išvažiavo.

Praėjo keli metai. Draugė metė darbą Vilniuje ir išvažiavo į Rytų Azijos šalis. Pusantrų metų klajojo.
Ir vieną dieną kažkur Bangkoke, provincijos kaime, vietinių vestuvėse berūkant tarp šokančių pamatė vieną iš merginų.
– Ana, čia tu?
Apsikabinimai, džiaugsmo šūksniai, šūsnys klausimų. Susėdo ir vokietė papasakojo kaip pavyko keliauti.
Jos nutranzavo iki Mongolijos. Padirbėjo. Nusipirko arklius. Po kelių dienų vienas iš arklių pasibaidė ir numetė raitelę. Ta susilaužė koją. Po to kai pasveiko ir išėjo iš ligoninės, merginos spjovė į arklius. Pardavė juos ir nusipirko dviračius. Su jais pervažiavo Mongoliją ir visą Kiniją, tada pradėjo klajoti ir vieną dieną susitiko maniškę draugę :)

O apie kitą vėliau :)